Bendroji trečiadienio audiencija

Bendroji audiencija šį trečiadienį įvyko dviem etapais - prima Šv. Tėvas Vatikano bazilikoje priėmė gausią Milano arkivyskupijos tikinčiųjų delegaciją. Delegacijos atstovai įteikė popiežiui spalio mėnesį Milane palaimintuoju paskelbto kun. Karolio Gnocchi relikviją. Kunigas Gnocchi Italijoje ypač daug rūpinosi neįgalių vaikų globa ir gydymu. Sveikindamas milaniečius Benediktas XVI kun. Gnocchi pavadino moderniųjų laikų apaštalu ir krikščioniškos artimo meilės genijumi, kuris karo sužalotų mažamečių veiduose įžvelgė Kristaus veidą.

Minėdama Kunigų metus Bažnyčia žvelgia į jį kaip į sektiną pavyzdį. Pal. Karolio šviesus pavyzdys tesutvirtina tarnystę silpniausiems visuomenės nariams vykdančiųjų pastangas, o kunigams tebūna paskata pagilinti ir atgaivinti supratimą apie nepaprastos Malonės dovanos reikšmę ją gavusiems kunigams, Bažnyčiai ir pasauliui, - sakė popiežius.

*

Trečiadienio katechezę popiežius maldininkams skaitė Didžiojoje audiencijų salėje. Joje popiežius tęsė paskaitų ciklą apie tryliktame amžiuje gyvenusį šv. Bonaventūrą. Prieš savaitę Šv. Tėvas kalbėjo apie šventojo gyvenimą ir būdą. Šį trečiadienį popiežius apžvelgė jo mokymą ir kai kuriuos raštus.

Pasak popiežiaus, vienas iš Bonaventūro nuopelnų buvo jo teisingai ir ištikimai aprašyti šv. Pranciškaus gyvenimas ir darbai. Bonaventūro laikais mažųjų brolių tarpe gyvavo vadinamoji „charizmatikų“ srovė, tvirtinanti, jog su Pranciškumi prasidėjęs visiškai naujas istorijos tarpsnis, kad apsireiškė „Amžinoji Evangelija“, pakeitusi Naująjį Testamentą. Charizmatikai tikino, jog Bažnyčia išsėmė savo istorinį vaidmenį ir kad jos vietoje stojo charizmatikų bendruomenė, kurią sudaro grupė laisvų vyrų, besivadovaujančių vidiniu Šventosios Dvasios veikimu. Pranciškonų charizmatikai vadovavosi 1202 metais mirusio cistersų abato Giacchino del Fiore raštais. Pastarasis mokė apie trejybinį istorijos ritmą. Senąjį Testamentą jis laikė Dievo Tėvo amžiumi, kurį sekė Sūnaus ir Bažnyčios amžius. Tebereikėjo sulaukti trečiojo amžiaus: Šventosios Dvasios.

Visa istorija buvo aiškinama kaip eiga nuo Senojo Testamento laikų griežtumo, sąlyginos laisvės Sūnaus ir Bažnyčios laikotarpiu iki pat pilnutinės Dievo vaikų laisvės Šv. Dvasios laikotarpyje, kuris kartu turėjęs būti žmonių taikos, tautų bei religijų susitaikymo metas. Be to, anot Del Fiore, nauji laikai sutaps su naujos vienuolystės atsiradimu. Todėl visai suprantama, kad grupė pranciškonų Pranciškaus Asyžiečio asmenyje norėjo atpažinti naujų laikų pradininką, o jo įsteigtą mažųjų brolių ordiną – Šventosios Dvasios Amžiaus bendruomenę, kuri skirta palikti hierarchinę Bažnyčią, kad galėtų pradėti naują Šv. Dvasios Bažnyčią, nebesusijusią su senosiomis struktūromis.

Taigi, buvo rimtas pavojus prasilenkti su šv. Pranciškaus mokymo tiesomis. Šv. Bonaventūras, tapęs ordino vyriausiuoju 1257 metais, susidūrė su Ordine dėl „charizmatikų“ kilusia didele įtampa. Norėdamas ją pašalinti jis ėmė atidžiau tyrinėti del Fiorės raštus, o vėliau savo išvadas paskelbė paskutiniame, nors neužbaigtame veikale „Hexaemeron“.

Bonaventūras atmetė charizmatikų interpretacijas: nėra jokio trejybinio istorijos ritmo; Dievas yra vienas visai žmonijos istorijai; Jėzus Kristus yra pilnas ir paskutinis Dievo Žodis; nėra jokios kitos Evangelijos ir nėra ko laukti kokios nors kitos Bažnyčios. Bonaventūras nurodė, kad pranciškonų bendruomenė turi puoselėti savo mokymą ir vidinę tvarką konkrečioje ir tikrojoje Bažnyčioje.

Tačiau Bonaventūras gynė pranciškoniškosios charizmos naujumą, pagal ją sukūrė istorijos ir pažangos teologiją, kurios pagrindą sudarė Kristaus įvykio ir jo vaisingumo Bažnyčios istorijoje galutinumas. Bonaventūras mokė, jog istorija neaplenks krikščioniškojo Apreiškimo ir kad Dievo planų išsipildymas ateityje yra krikščioniškosios vilties tikslas.

Kristus buvo Bonaventūro teologijos centre. Jo raštai yra kvietimas ir mums priimti Kristaus žodį į savo širdis ir išgyventi nesibaigiančios Dievo meilės džiaugsmą, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

*

Trečiadienio audiencijos paskutiniuosius sveikinimus ir linkėjimus popiežius skyrė, kaip įprasta, jaunimui, jaunavedžiams ir ligoniams. Benediktas XVI jaunimui linkėjo, kad liturginis Gavėnios laikotarpis būtų proga nuoširdžiam atsivertimui, padedančiam subrandinti tikėjimą į Kristų. Ligoniams popiežius linkėjo, kad jie, meilingai dalyvaudami įsikūnijusio Dievo Sūnaus kančioje, galėtų jau dabar dalytis jo prisikėlimo šlove ir džiaugsmu. Kreipdamasis į jaunavedžius, kurių keletą porų dalyvavo ir šio trečiadienio audiencijoje, Šventasis Tėvas linkėjo atrasti sandoroje, kurią Kristus kraujo kaina sudarė su savo Bažnyčia, paramą ir pavyzdį savo santuokos sutarčiai ir misijai Evangelijos tarnystėje. (sk)