Trečiasis Gavėnios sekmadienis

Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.

Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!' Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'“. (Lk 13,1-9)

GERAS DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas

„Ką blogo padariau, kad mane ištiko tokia nelaimė? Kokį kryžių man uždėjo Dievas!“- daugybę kartų yra tekę klausytis panašių skundų, Dievui skirtų priekaištų. Žmonės nuolat klausia: „Jei Dievas tikrai yra geras, kodėl Jis nepadeda man išvengti sunkumų?“

Šio sekmadienio Evangelijoje girdime, kad Jėzus savo klausytojams taip pat kalba apie panašią situaciją. Cituodamas du savo laikų kronikos įvykius, Jis stengiasi paneigti anais laikais (be abejo, ir šiomis dienomis) liaudyje paplitusią nuomonę. Statistinis pamaldus tikintysis manė, kad nelaimės, kaip kad bokšto prie Siloamo tvenkinio griuvimas, buvo bausmė tiems, kurie vienaip ar kitaip buvo padarę didelių nuodėmių. Žydai apskritai buvo įsitikinę, kad ligos, invalidumas, nesėkmės yra baudžiančio Dievo, kuris parodo savo aukščiausią teisingumą, pykčio pasireiškimas. Šiais laikais mes nesame taip tiesmukiškai žiaurūs, tačiau tai nekeičia esmės. Labai daug žmonių skausmo ar kančios akimirkomis priekaištauja Dievui, kuris, jų manymu, nesugeba tinkamai eiti savo pareigų…

Tai, ką kalba Jėzus, stebina ir kažkiek nuvilia. Išganytojas aiškina, kad gyvenimas turi savo logiką, ir kiekvienas žmogus yra laisvas. Siloamo bokštas griuvo todėl, kad, jį statant, buvo padaryta klaidų, arba, galbūt, statytojai, siekdami pelno, panaudojo nekokybiškas medžiagas, o žiaurus romėnų elgesys buvo jų politikos, paremtos žiaurumu ir priespauda užgrobtuose kraštuose, pasekmė.

Jėzus nurodo kiekvieno atsakomybę: didelę dalį mūsų išgyvenamo skausmo sukuriame mes patys. Kryžių mums uždeda kiti ar užsidedame patys todėl, kad iškreiptai ir pernelyg pasaulietiškai žvelgiame į tikrovę. Nemaža žmonių daro viską, kad tik sudarytų sau ar kitiems sunkumų, o paskui mėgina visą atsakomybę suversti Dievui.

Dievas iš tiesų visuomet daro tai, ką Jam leidžiame padaryti mes, tačiau visuomet sustoja, susidūręs su mūsų priešiškumu Jo valiai bei širdies kietumu. Jis sulaiko savo ranką ir leidžia mums elgtis laisvai, nes Jam reikalingi vaikai, o ne vergai.

Jėzus pasinaudoja proga paraginti savo mokinius minėtose baisiose nelaimėse įžvelgti jiems paties gyvenimo duotą pamokymą: po sugriuvusio bokšto liekanomis galime atsidurti ir mes. Laikas bėga pasibaisėtinai greitai, yra tragiškai trumpas, todėl Bažnyčia ir kviečia pasinaudoti šiomis išganymo ir atsivertimo dienomis, ragina nelaukti ir neatidėlioti. Viešpats šiandien eina pro šalį ir skelbią išgelbėjimą, šiandien esame kviečiami tinkamai pasinaudoti savo laisve.

Jėzus aiškina, kad Dievas nėra toks, kaip kad Jį įsivaizdavo Jonas Krikštytojas. Dievas nėra pasirengęs iš karto nukirsti nevaisingą medį, pridėdamas kirvio ašmenis prie vaisių nenešančio figmedžio šaknų. Netgi daug Bažnyčios žmonių, matydami visuotinį papročių pakrikimą, atsipalaidavimą, ragina imtis griežtų priemonių, veikti, nesiskaitant su niekieno nuomone. Be abejo, reikia išlaikyti tvirtumą ir pirmiausia patiems paliudyti savo įsitikinimus, tačiau, kaip sako Išganytojas, dar svarbiau būti kantriems. Šeimininkui, kuris teisėtai nori nukirsti nevaisingą figmedį, sodininkas pataria kiek palūkėti: jis pats pasirūpins medį apkasti ir patręšti, ir, jei net tada medis neduos vaisių, jį bus galima nukirsti. Juk nukirtus medį, jo nebepavyks atgaivinti…

Iš tiesų Dievas parodo kantrybę ir mūsų atžvilgiu: Jis taip pat mus, kaip tą figmedį, apkasinėja ir patręšia (tiesa, mes visa tai vadiname gyvenimo sunkumais) ir laukia, ar mes duosime vaisių. Tie vaisiai – tai mūsų atsivertimas, pastangos keisti savo elgesį, atnešantį nelaimes mums patiems ir kitiems žmonėms.

Gyvenimas yra galimybė suvokti ir atskleisti sau, kas yra Dievas mums, ir kas esame mes. Nėra paprasto ir sudėtingo gyvenimo, bet kiekvienas gyvenimas žemėje yra trumpas pūstelėjimas, kurį esame kviečiami pragyventi nuoširdžiai ir su džiaugsmu, pasitikėdami Dievo globa. Visuomet, kai mes prašome Dievą išvaduoti iš skausmo, Viešpats kviečia mus nesukelti skausmo, išrauti savyje blogio šaknis ir parodyti savyje guodžiantį ir besišypsantį Dievo veidą.

Todėl, susidūrę su liūdnais įvykiais ir nelaimėmis, niekuomet neskubėkime kaltinti Dievo, nepurtykime galvos ir nesitraukime atgal, o priimkime tai, kaip gyvenimo pamokymą tinkamai atlikti tai, kam esame pašaukti.

Tai ir bus pirmas žingsnis į atsivertimą… ne toks jau ir lengvas žingsnis…