Kardinolas Cottier. Tradicija neatmeta modernybės

Italijos mėnraštis „30 Giorni“ išspausdino kardinolo Georges Cottier OP, popiežiaus namų teologo emerito, straipsnį apie Bažnyčios ir pasaulietinės tvarkos bei modernybės santykį.

Straipsnyje kardinolas primena svarbų skyrimą tarp Bažnyčios ir istorijos, istorinių kontekstų ir pasaulietinės tvarkos. Bažnyčia yra viena per visą istoriją, iki pat amžinybės. Tačiau yra daug įvairių ir skirtingų krikščionijų. Krikščionija yra istorinė sąvoka. Kai visuomenės daugumą sudaro krikščionys, tikėjimas veikia pasaulietinę tvarką, kultūrą, teisės formas. Malonė nepanaikina prigimties. Galima pasakyt, kad krikščionijoje malonė pasireiškia socialiai, tačiau nepaneigdama, nesugriaudama prigimties ir jos autonomijos. Mums yra pažįstama Vakarų Europos krikščionija. Tačiau ji nėra vienintelė.

Dar prieš Vatikano II susirinkimą šiuolaikiniai popiežiai aiškiai skyrė evangelizavimą nuo vakarų krikščionijos formų pernešimo į kitus kraštus. Evangelizuoti reiškia skelbti ir parodyti Viešpaties teikiamą išgelbėjimą. Tačiau tai, pasak kardinolo Cottier, turi būti daroma gerbiant ir pozityviai vertinant civilizacijų skirtingumus. Taip, kad būtų galima įsivaizduoti afrikietišką, indišką ar azijietišką krikščioniją.

Vienas Bažnyčios ir modernaus pasaulio santykio sunkumų kyla dėlto, kad keičiantis pasauliui kai kurie krikščionys ar jų bendruomenės vertinimo kriterijumi pasirenka tuos kultūrinius, politinius, socialinius modelius, kurie susiformavo ankstesniais amžiais. Tuo galima paaiškinti kai kuriuos priekaištus, jog Vatikano II Susirinkimas žymi lūžį ar net prieštarauja ankstesnei Bažnyčios tradicijai, ankstesniam mokymui.

Pavyzdžiui, religinės laisvės klausimu. Dažnai iškeliama prieštara tarp Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Dignitatis humanae“ apie religijos laisvę ir ankstesnių amžių Bažnyčios mokymo pareiškimus, kuriais sąžinės laisvė buvo neigiama. Kai kurie tvirtina, jog „Dignitatis humanae“ įteisino reliatyvizmą ir subjektyvizmą.

Tačiau, anot kardinolo Cottier, tai netiesa. Jei pažvelgsime į kontekstą, matysime, jog XVIII amžiaus pareiškimai prieš sąžinės laisvę buvo nukreipti pirmiausia prieš masonus, kurie tvirtino, kad sąžinė visiškai nepriklauso nuo Dievo.

Deklaracija „Dignitatis humanae“ patvirtina, kad kiekvienas žmogus prieš Dievą turi pareigą ieškoti tiesos. Tačiau ieškant ir priimant tiesą niekas negali būti verčiamas ar trukdomas iš išorės. Šia prasme sakoma, kad valstybė negali būti sąžinės teisėja. Tikėjimo priėmime ar atmetime negali būti naudojama prievarta.

Anot kardinolo Cottier, nuo pat pradžių Bažnyčia buvo atvira kultūroms. Tiesa, kad nesitaikė ir negalėjo taikytis su kai kuriais elementais, pavyzdžiui, Romos imperatoriaus laikymu dievu, tačiau niekad neatmetė ir blogiu nelaikė visos kultūrinės, politinės ir socialinės visumos. Šia prasme Vatikano II Susirinkimas nepaneigė tradicijos. Bažnyčia neturi tradicijos iš anksto pasmerkti ar neigiamai vertinti vis besikeičiančią socialinę ir politinę tikrovę. Tai buvo gnostikų bendruomenių požymis: suvokti pasaulį, tad ir pasaulietines institucijas kaip blogį.

Priešingai, Susirinkimas buvo ištikimas tradicijai, kai skaitė laiko ženklus ir atsivėrė pasikeitusiam pasauliui. Šis atvirumas nereiškia reliatyvizmo ar ideologinio modernizmo, kuo kaltina Vatikano II Susirinkimo kritikai.

Kardinolas Cottier pacitavo popiežiaus Benedikto XVI apmąstymus apie šv. Augustiną. Jei Origenas buvo gundomas nuostatos, jog pasaulietinė tvarka yra blogis, o Euzebijus, priešingai, pasaulietinę tvarką sakralizavo, tai Augustinas laikėsi vidurio kelio. Jis nei sakralizuoja, nei atmeta, nenori subažnytinti valstybės ar suvalstybinti Bažnyčios, tačiau gerbia pasaulietinę tvarką, pripažindamas jos naudingumą pasauliui, tuo pat metu teigdamas, jog tikėjimas yra perkeičianti, transformuojanti jėga. (rk)