Kardinolas Turkson. Armija skruzdėlių gali įveikti dramblį

Naujasis Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas, iš Ganos kilęs kardinolas Peter Turkson Centrinės Italijos teologijos fakulteto (Florencija) surengtoje konferencijoje skaitė pranešimą, kuriame aptarė kai kuriuos Vyskupų Sinodo Afrikai vaisius.

Kardinolas pirmiausia trumpai kalbėjo, kas tai yra „Vyskupų Sinodas“. Jis priminė popiežiaus Benedikto XVI žodžius, jog sinodas nėra vien paprastas diskusijų ratas, bet taip pat Dievo iniciatyva, kuri kviečia klausyti – klausytis Dievo, klausytis vieni kitų, klausytis pasaulio.

Anot Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko, sakyti „Afrikos sinodas“ būtų pernelyg siaura. Svarbu akcentuoti, kad 2009 metų pabaigoje vyko visos visuotinės Bažnyčios sinodas Afrikai.

Visi Vyskupų Sinodo Afrikai vaisiai bus surinkti posinodiniame paraginime, kurį popiežius Benediktas XVI, kaip vylėsi kardinolas Turkson, spės parengti ir paskelbti iki 2010 metų pabaigos. Tačiau jau yra paskelbtas reikšmingas dokumentas: Sinodo kreipimasis į visą Bažnyčią, ypač Afrikoje.

Kardinolas Turkson išvardijo kelis kreipimosi punktus, kurie yra pranašiški ir tuo pat metu keliantys didelius iššūkius.

Pirma, tai aštri deklaracija, jog tarptautinės įmonės, kurios verčiasi gamtinių iškasenų gavybą, turi nustoti nusikaltėliškai ir beatodairiškai niokoti aplinką, vardan greitų pelnų remti konfliktus ir chaosą, mokant žmonių gyvybėmis ir krauju.

Sinodo Tėvai tokius pat aštrius žodžius skyrė ir afrikiečių ekonominiam elitui, atsakingam už tragišką „sąmokslą ir konspiraciją“ su išorinėmis jėgomis, siekiant besaikio praturtėjimo.

Antra, Vyskupų Sinodas Afrikai taipogi konstatavo, kad kontinentinis Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas nesulaukia tiek paramos iš dalinių Bažnyčių, kiek turėtų. Kalbant apie socialinį ir politinį gyvenimą, daug katalikų neatitiko savo užimamų pareigų ir padarė žalos visuomenei bei Bažnyčios vardui. Sinodas juos paragino atgailauti ir atsistatydinti. Tad, pasak kardinolo Turkson, Sinodo Tėvai sąžiningai įvardijo pačios Afrikos ir Bažnyčios Afrikoje trūkumus, nesuversdami visos kaltės kažkam kitam.

Trečia, pastaraisiais metais ypač daug kalbama apie AIDS. Nors iš pirmo žvilgsnio ši epidemija atrodo nesusijusi su pagrindine Sinodo tema apie „susitaikymą, teisingumą ir taiką“, tačiau Sinodo Tėvai pažymėjo, kad vargu ar galima būti visiškai taikoje ir susitaikiusiam su savimi bei kitais, jei AIDS epidemija nuolatos grasina šeimoms, bendruomenėms, visuomenei.

Vyskupų Sinodas AIDS temą nagrinėjo brandžiai ir proporcingai. Tai nėra vienintelė ir didžiausia problema. Tai yra grėsmė tarp kitų grėsmių, kurios Afrikai pažįstamos jau daug laiko. Iš kitos pusės, Sinodo žinioje pažymėta, jog katalikų Bažnyčia niekam nenusileidžia pagal pagalbos mąstą AIDS aukoms ir toliau pasiryžusi tęsti šią nelengvą artimo meilės ir dėmesio tarnystę.
Ketvirta, Vyskupų Sinodas Afrikai daug kalbėjo apie pasauliečių ir ypač moterų vaidmenį, pabrėždamas, kad Bažnyčia turi remti moterų įsitraukimą į įvairius visuomenės gyvenimo sektorius: ekonominį, politinį, akademinį ir t.t. Bažnyčioje Afrikoje moterys turi tokią reikšmę, kad, kaip citavo kardinolas Turkson, jos gali būti pavadintos Bažnyčios „stuburu“.

Penkta, Vyskupų Sinodas konstatavo, jog reikia geriau pažinti Bažnyčios Afrikoje situaciją, tiksliau sakant, situacijas. Bažnyčia nėra monolitiška masė. Afrikos šiaurėje Bažnyčia laikoma „svetima“, pietuose turi „mažumos“ statusą, didelė ir stipri vidurio Afrikoje. Skirtinguose regionuose islamo spaudimas patiriamas taip pat skirtingai. Norint įgyvendinti Vyskupų Sinodo Afrikai paraginimus dėl taikos ir teisingumo, šias skirtingas situacijas būtina gerai pažinti.

Bet ar įmanoma prieš tokius uždavinius nenusivilti, nenuleisti rankų? Ar įmanoma išspręsti didžiulę Afrikos problemų masę? Atsakant į šį klausimą, pasak kardinolo Turkson, Vyskupų Sinodo Afrikai Tėvai jautėsi provokuojami ir drąsinami afrikietiškos patarlės, kuri sako: „gerai organizuota skruzdėlių armija gali pargriauti dramblį“. (rk)