Manfred Lutz. Bažnyčia ir vaikai

Šventojo Sosto dienraštis „l‘Osservatore Romano“ išspausdino vokiečių daktaro Manfred Lutz, vienos psichiatrinės ligoninės direktoriaus, taip pat katalikų teologo straipsnį, pavadinta „Bažnyčia ir vaikai“. Straipsnio, publikuoto vasario 11 dienos „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, kontekstas yra skandalas, susijęs su viena Berlyno gimnazija, išlaikoma jėzuitų. Neseniai išaiškėjo, kad praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose du gimnazijos mokytojai jėzuitai, šiandien jau nebe ordino nariai, seksualiai priekabiavo prie kai kurių gimnazijos auklėtinių. Daktaras Lutz kritiškai apžvelgė viešają reakciją į šį skandalą.

Seksualinis priekabiavimas nepilnamečių atžvilgiu iš katalikų kunigų pusės yra ypatingai atgrasus nusikaltimas. Kunigas atlieka tėvišką vaidmenį nepilnamečio atžvilgiu ir todėl jo (piktnaudžiavimo) veiksmas savyje turi kažko iš kraujomaišos. Taip rizikuojama prarasti pamatinį pasitikėjimą žmogiškais santykiais ir Bažnyčia negali likti abejinga, kai tuo pačiu metu yra sugriaunamas ar sukrečiamas pasitikėjimas Dievu, - rašo straipsnio autorius, primindamas, kad nuo 2002 metų visose Vokietijos vyskupijose įgyvendintos aiškios ir griežtos normos dėl piktnaudžiavimo atvejų ištyrimo.

Grįždamas prie plačiai Vokietijos spaudoje aptarinėjamo skandalo, Manfred Lutz apžvelgia tiek dabartinės visuomenės Vokietijoje, tiek buvusios prieš porą trejetą dešimtmečių bruožus.

Šiandieninė visuomenė yra psichologijoje aprašyta kaip „visuomenė be tėvo“. Joje visi atsisako atlikti taisyklių davėjo ir įvedėjo į istoriją vaidmenį, kurį Froidas priskyrė tėvui. Išnykus tėvui, brendimas ir protestas krenta į tuštumą. Šioje visuomenėje katalikų Bažnyčia atlieka nepatrauklų vaidmenį. Norint apeiti tėvo nebuvimo tuštumą, joje rastas pakaitalas, prieš kurį galima nukreipti protestą. Tai, kad Bažnyčios viršūnėje yra Šventasis Tėvas, tik palengvina visų su tėvu neišgyventų konfliktų, kitur neišspręstų protestų nukreipimą prieš instituciją, kuri pripažįsta normas ir neneigia savo istorinės tapatybės.

Iš kitos pusės, praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo daug kalbama apie „vaikų seksualumo išlaisvinimą“. Ne tik psichologijoje, bet ir Vokietijos parlamente, kai kurie kairiųjų ir žaliųjų partijų atstovai rėmė pedofilijos dekriminalizavimą. Ir šiame kontekste buvo kovojama prieš katalikišką moralę, kaip prieš represinę kliūtį vaikų seksualumui. Tiktai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje feministinės pakraipos konsultantai įtikinamai paaiškino, kad santykiai tarp vaikų ir suaugusiųjų visada yra prievartiniai. Nepaisant to, ankstesnė banga jau buvo pasiekusi katalikų Bažnyčią ir kai kurie jos atstovai nebesugebėjo suprasti pasaulio. Ir paradoksaliai tie, kurie dėl savo griežtos ir nemadingos moralės buvo kritikuojami pedofilijos šalininkų, dabar patys tapo tikraisiais piktadariais dėl jų moralinės doktrinos laisvumo.

Kitas dalykas yra tas, kad šiandien, kalbant apie kelių dešimtmečių seksualinius nusikaltimus, tik katalikų Bažnyčia yra išskiriama atpirkimo ožio vaidmeniui, užmirštant alternatyvias aplinkas. Visiems patogu suversti kaltę katalikiškai moralei, celibatui, bažnytinei struktūrai.

Manfred Lutz pažymi, kad ir žiniasklaida kuria iškraipytą vaizdą. Kai nusikalsta eilinis jaunimo ugdytojas, apie tai parašoma regioninio laikraščio kronikoje. Kai kunigas, apie tai rašo visi nacionaliniai dienraščiai, sukurdami klaidingą dažnumo įspūdį.

Tačiau tiesa yra ta, kad visos institucijos, kurios susijusios su vaikais ir jaunuoliais, traukia asmenis, kurie ieško neteisėtų kontaktų su jais. Tai galioja sportinėms asociacijoms, jaunimui skirtoms organizacijoms ir pan. Iš kitos pusės, buvo atlikti tyrimai ir nėra požymių, kad celibatininkai būtų daugiau linkę į pedofiliją už, pavyzdžiui, gyvenančius šeimose.

Dar kiti prisiminė seną karikatūrą apie slaptumą mėgstančius jėzuitus. Tačiau akivaizdu, kad visose situacijose, kuriose kontaktas vyksta tarp dviejų asmenų, yra piktnaudžiavimo galimybė. Pavyzdžiui, anot daktaro Lutz, apie dešimt procentų visų psichoterapeutų anksčiau ar vėliau peržengia piktnaudžiavimo slenkstį (su savo pacientais). Tačiau pati psichoterapija nėra atsakinga už piktnaudžiavimą, kaip nėra ir jėzuitiška sielovada.

Deja, mokslas dar neturi atradęs būdo, kaip identifikuoti į pedofiliją linkusius asmenis. Lieka tik atsakingas stebėjimas, greitas reagavimas anomalijų atveju ir skaidrumas. Pasak Manfred Lutz, kiekvienas vyskupas, kuris šiandien bandytų paslėpti po kilimėliu kažką panašaus, turėtų būti praradęs sveiką nuovoką. Bet mums, vokiečiams, priduria psichiatras, reiktų atrasti drąsą atsisakyti įprastų projekcijų ir priimti bendrą kaltę už tai, kad ilgą laiką seksualinis piktnaudžiavimas vaikų atžvilgiu buvo banalizuojamas. Kaip 1989 metais padarė žinomas seksologas Eberhard Schorsch, viešai paneigęs savo 1970 metų pareiškimą, kuriame tvirtino jog sveiki vaikai išvysto (su suaugusiais) neprievartines ir žalos nedarančias seksualines patirtis. (rk)