Šeštasis eilinis sekmadienis

Jėzus nužengė su Dvylika nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“. (Lk 6.17.20-26)

PALAIMINTIEJI

Petras su Andriejumi paliko viską, kad taptų žmonių žvejais, paliko tai, kas juos siejo su kasdienybe, savo tinklus, vietoje to, kad juos padžiautų ir parengtų kitos dienos žvejonei. Jie iš tiesų įtikėjo, kad Dievui reikalingas mūsų gyvenimo laivelis, norint šį – tą sužinoti apie dangaus Karalystę. Mūsų trapumas netrukdo tam, mūsų ribotumas nesustabdo Dievo: jam esame reikalingi mes, o ne kas kitas.

Petras su Andriejumi, nuėję su Jėzumi, susipažino su kitais į juos panašiais žmonėmis: Galilėjos ežero žvejais, prieš romėnų priespaudą kovojančiu zelotu, okupantų pataikūnu muitininku, - visi jie buvo skirtingi ir, atrodytų, niekas nebūtų pajėgęs suburti kartu, jei ne troškimas sekti Nazarietį, kalbantį žmonėms apie Dievą. Kaip tik čia, ežero pakrantėje, praėjus keliems klajonių Galilėjos keliais mėnesiams, Jėzus savo apaštalams ir visiems mums atskleidė laimės paslaptį.

„Palaiminti jūs,“- sako Viešpats. Tai reikštų: „esate laimingi“, „jūsų širdis yra kupina laimės“, „jūs trykštate džiaugsmu“. Juk ko kito, jei ne džiaugsmo, mes trokštame labiau už viską?

Vadinasi, Jėzus nori parodyti mums kelią į pilnatvę? Dievas nusprendė atsiverti žmonėms, dovanodamas gyvenimo paslapties sprendimą?

Deja, toliau klausantis Jėzaus, entuziazmas pradeda slūgti: palaiminti vargdieniai, palaiminti, kurie verkia, persekiojamieji ir niekinamieji… Net keista girdėti tokius Mokytojo žodžius. Jėzus laimingais vadina kenčiančius, visus tuos, kurie patiria įvairius gyvenimo smūgius? Gal Jis tik patvirtina nemažos tikinčiųjų dalies nuomonę, jog gyvenimas yra vien skausmas, tačiau mes galime kurią nors dieną tikėtis atlyginimo?

Iš tiesų taip nėra.

Jėzus nekalba apie tai, kad vargas yra nuostabus dalykas, Jis tik sako, kad tokia situacija gali atverti kelią į kitokią tiesą. Visi, sugebantys būti paprasti savo viduje, mokantys parodyti nusižeminimą šiame ryklių kupiname pasaulyje, tačiau nepasiduodantys neteisingumui, visi, vertinantys kitus pagal Dievo širdį, o ne žmonių menkystę, vengiantys dviveidiškumo, siekiantys taikos ir santarvės netgi savo gerovės kaina,- visi tie žmonės suvokia Dievo meilę ir didybę.

Išganytojas mums kalba apie nusižeminusį, ramybės kupiną ir gailestingą Dievą. Jis pats tai įrodo savo pavyzdžiu, verkdamas visų nelaimingųjų. Panašią patirtį turi ir tie žmonės, kuriuos Viešpats pavadino palaimintais.

Visa tai gali atrodyti panašu į beprotybę, nežiūrint, kad taip kalba pats Dievas…

Nežiūrint to, mes nesunkiai galime suvokti patį svarbiausią pamokymą: mes neturime ieškoti ar trokšti vargo, neturto, ašarų ar paniekos, bet visada privalome pasitikėti Dievu. Toks požiūris leidžia pajusti visas emocijas viršijančią laimę. Palaiminimai, apie kuriuos kalba Jėzus, reiškia galimybę priartėti prie Dievo ir suvokti tikrąją gyvenimo prasmę: Dievas nori, kad žmonės būtų laimingi!

Žinoma, žvelgdami į mūsų kasdienybę, pirmiausia visuomet pamatysime vargą, nusivilsime pasauliu, kuriame svarbiausias dalykas yra materialinis gerbūvis, kuriame žmonės išnaudoja vieni kitus. Mes matysime žmones, vykstančius uždarbiauti į svetimą šalį, ieškančius darbo, besistengiančius išlikti bet kokia kaina, tačiau neprarasdami savo žmogiškumo kibirkšties net ir sunkiausiose situacijose, ieškodami dvasios stiprybės, žinodami, kad Dievas niekada mūsų neapleis, mes atsiliepiame į Viešpaties išsakytus palaiminimus.

Palaiminti nepasiduodantys nevilčiai, nes jie eina Dievo keliais… (Mons. Adolfas Grušas)