Popiežiškosios sveikatos darbuotojų sielovados tarybos ir Apaštališkojo laiško „Salvifici Doloris“ XXV metines

1985 metų vasario 11-oji yra istorinė diena Bažnyčiai, ligoniams bei vienuolinėms kongregacijoms ir visiems darbuotojams, kurie vykdo sveikatos apsaugą. Prieš 25 metus garbingasis Dievo Tarnas popiežius Jonas Paulius II motu proprio „Dolentium hominum“ įsteigė Sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados popiežiškąją komisiją. Šio sumanymo šaknys yra suaugusios su metais ankščiau popiežiaus paskelbtu Apaštališkuoju laišku apie krikščioniškąją žmoniškosios kančios prasmę „Salvifici Doloris“.

Popiežiškosios sveikatos darbuotojų sielovados tarybos įsteigimo sukaktis sutampa su vienu iš svarbesnių tarybos uždavinių – surengti kasmetinę Pasaulinę ligonių dieną, kuri yra minima Lurdo Marijos liturginės šventės dieną, vasario 11. Šiemetinės Dienos šventimo kulminacija bus popiežiaus Benedikto Mišios už ligonius šv. Petro bazilikoje vasario 11 rytą. Dienos proga Šv. Tėvas paskelbė atskirą žinią, kurio lietuviškas vertimas paskelbtas portale „katalikai.lt“

Tarybos įkūrimo sukaktį ir Pasaulinę ligonių dieną Popiežiškoji taryba mini įvairiais šiomis dienomis Vatikane vyksiančiais religiniais ir kultūriniais renginiais. Antradienį tarybos pirmininkas arkivyskupas Zygmunt Zimowski atidarė tarptautinį simpoziumą, kuriame buvo paminėtos Jono Pauliaus Apaštališkojo laiško „Salvifici Doloris“ metinės.

Arkivyskupas pažymėjo, kad šiame dokumente ryškus yra ne vien popiežiaus parašas: visas dokumentas yra persuktas paties popiežiaus asmeniškai išgyventos gilios kančios patirties, kurią laiško įvade jis sutapatino su apaštalo Pauliaus liudijimu. Popiežius priminė kaip apaštalas Paulius paaiškino išganingą kančios galią: “Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”. Šie žodžiai yra pabaigoje ilgo kelio, vedančio per kančią, priklausančią žmogaus istorijai ir nušviestą Dievo žodžiu. Jie įgyja tarsi džiaugsmingo galutinio atradimo vertę. Todėl šventasis Paulius rašo: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus”. Džiaugsmas kyla atradus kančios prasmę ir šis atradimas galioja visiems. Apaštalas dalijasi savo atradimu ir džiaugiasi juo dėl visų tų, kuriems tai gali padėti – panašiai kaip tai padėjo jam – suvokti išganingąją kančios prasmę“.

Būtent šie motyvai, išdėstyti Apaštališkajame laiške, privedė prie motu proprio „Dolentium hominum“, kuriuo Jonas Paulius II įsteigė naują Šv. Sosto dikasteriją, skirtą sveikatos darbuotojų sielovadai, o po trejų metų vykdydamas Romos Kurijos reformą, apaštališkąja konstitucija „Pastor Bonus“ Popiežiškąją komisiją pertvarkė į Popiežiškąją sveikatos darbuotojų sielovados tarybą, tuomet įgijusią tokį savarankiškumą, kokį Apaštališkoji konstitucija suteikė visoms dikasterijoms.

Arkivyskupas Zimowski priminė savo pirmtako ir pirmojo Sveikatos sielovados tarybos pirmininko kardinolo Fiorenzo Angelini pastabą, jog Apaštališkasis laiškas „Salvifici Doloris“ laikytinas atramos tašku ir ryškiu žmogišku ir dvasiniu kelrodžiu, liudijančiu aiškų Bažnyčios nusistatymą ir jos atsakymą į pačią tikriausią kančios prasmę. Kartą kreipdamasis į katalikų gydytojų suvažiavimo dalyvius garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius II kalbėjo, kad iš patirties žinome, jog iš medikų žmogus tikisi ne vien gydymo, kuris kartais gali ir nepateisinti lūkesčių, bet taip pat žmogiškos paramos. Jis taip pat tikisi sulaukti paramos iš brolio, galinčio padėti atskleisti gyvenimo viziją, kuri leistų suprasti kančios ir mirties slėpinius. Iš kur semtis tokio supratimo, jei ne iš tikėjimo, galinčio atsakyti į pačius svarbiausius egzistencinius klausimus, - pažymėjo anuomet Jonas Paulius II.

Pastaraisiais dešimtmečiais diskusija pradėjo liesti ir klausimus apie kūrinijos „sveikatą“, kaip prielaidą žmogaus sveikatai. Taip pat popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in veritate“ kalba apie kūrinijos apsaugą, kaip sveiko gyvenimo sąlygą žmonėms, bendruomenėms ir visai žmonijai. (sk)