Penktasis eilinis sekmadienis

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)

MŪSŲ GYVENIMO STEBUKLAS, Mons. Adolfas Grušas:

Petras su Andriejumi plovė tinklus, pavargę po nesėkmingos naktinės žūklės…

Netoli jų stovėjo dailidė iš Nazareto, kuris kalbėjo apie jį susirinkusiai nedidelei miniai. Žvejams jaunasis pamokslininkas, kalbantis apie Dievą, tikriausiai atrodė naivuolis, guodžiantis save ir kitus tolimomis iliuzijomis, panašus į daugelį rabinų bei mokytojų. Visos tos kalbos nesiderino su Petro ir Andriejaus niūria nuotaika: žūklė buvo nesėkminga, visi metai nežadėjo nieko gero, įsiskolinimai ir gresiantis darbo netekimas naikino mažiausius dar likusio optimizmo trupinius. Suvokimas, kad sunku ne tik jiems vieniems, žinoma, irgi neguodė.

Šalia to, dar tas dailidė, panašus į pamišėlį ir apsimetantis pranašu! Petras su Andriejumi galėjo tik laikyti jį tuščiai laiką leidžiančiu ir neužsiimančiu rimtu darbu žmogumi, tačiau netikėtai Jėzus pasuko link jų ir paprašė leidimo pasinaudoti Petro valtimi. Netikėtai užkluptas Petras sutiko, galiausiai, jis nenorėjo pasirodyti nemandagus ir neišauklėtas. Be to, tikriausiai Petras tikėjosi, kad Jėzus jam atsilygins už pasinaudojimą valtimi.

Drauge Petrui teko išklausyti ir visa tai, ką miniai kalbėjo Jėzus.

Petras buvo paprastas, konkretus žmogus, pripratęs iš ežero bangų spręsti apie artėjantį oro pasikeitimą, sudiržusiomis ir nuvargusiomis rankomis, kurias sušiurkštino nedidelės šeimai priklausančios valties irklai ir burių virvės. Savotiškai sušiurkštėjo ir jo širdis.

Kaip tik todėl, tą akimirką, klausydamasis Jėzaus, Petras šypsojosi savo širdyje. Visa tai tos pačios pamaldžių rabinų ir egzaltuotų tikinčiųjų istorijos, gražūs ir nenaudingi žodžiai, neturintys nieko bendro su kasdienybės rūpesčiais. Įprastiniai pamokslai, neleidžiantys žmogui būti sumindytam kitų ir pasijusti gyvuliu. Vienu žodžiu, visiems žinomas miglos pūtimas į akis…

Tai, kas įvyko toliau, buvo visiškai neįprasta: Jėzus pasisuko į Petrą ir pasiūlė jam plaukti į gilumą.

„To tikrai per daug,“- pamanė Petras,- „Ką šis dailidė išmano apie žvejybą? Galėtų sau ramiai pasakoti tai, kas jam atrodo svarbu, nesikišdamas į kitų žmonių darbus.“ Vis tiktai pakluso Jėzaus paliepimui ir pasuko valtį į ežero vidurį, tarsi savotiškai mesdamas iššūkį arogantiškam dailidei: tegul pamato, kad šiandien visos žuvys pasiėmė laisvadienį!

Dievas visuomet ateina pas mus, besibaigiant nesėkmingai praėjusiai dvasios nakčiai, visiškai neapgaubtą paslaptimi akimirką. Jis ateina, kai baigiasi mūsų naktys ir atsitraukia gąsdinantys vaiduokliai, ateina pas mus tada, kai jaučiamės pavargę ir išsekinti depresijos. Tada Jis prašo, kad mes pasitikėtume Juo, nors mums atrodo, kad tikėtis ir viltis jau nebėra ko. Dievas prašo užmesti tinklus į silpnąją mūsų gyvenimo pusę, kad nemėgintume pasitikėti savo jėgomis, savo pačių gabumais, bet remtis vien tik Juo.

Petras padaro tai, ir įvyksta neįtikėtinas dalykas: tinklai prisipildo žuvų, kurios netelpa į valtį, ir valtis kone skęsta. Tai neįmanoma, neįmanoma, neįmanoma!

Stebuklas visuomet yra nevienareikšmis įvykis, kurį galima skirtingai aiškinti, ir tie aiškinimai netgi gali būti priešingi. Simonas Petras, matydamas tą stebuklingą žvejonę, galėjo pasakyti: „Na ir sekasi pradedantiems!“, arba: „Ir kas galėjo žinoti, kad žuvys plaukė dešinėje pusėje?“, ar dar ką nors labai logiško ir protingo, tačiau to nepadarė. Iš tiesų stebuklo esmė buvo tame, kad Petras stebuklingoje žvejonėje pamatė ypatingą tik jam skirtą ženklą. Stebuklas visuomet vyksta žmogaus širdyje. Dievas visuomet mūsų gyvenimą pripildo stebuklais, tačiau mes jų nematome ir tvirtiname, kad nieko stebuklingo nevyksta, netgi sakome, kad Dievas mus apleido.

Pagaliau padarome netgi dar daugiau, panašiai, kaip Petras, kuris, matydamas nuostabius dalykus, prieš pasiduodamas puolė ant kelių prieš Jėzų, sakydamas : „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Jis tarsi tvirtina: „Nesu vertas, nesugebu to padaryti.“

Dažnai taip teisinasi ir visi, pajutę Dievo veikimą, bet nerandantys drąsos sekti Jo nurodytu keliu: „Nesu vertas, esu nusidėjėlis“. Esame nieko prieš, kad Dievas ką nors padarytų mūsų labui, tačiau nesiryžtame ką nors padaryti vardan Dievo. Mums atrodo, kad Dievas nori pareikalauti iš mūsų išlaikyti egzaminą, kad pareikalaus atiduoti tai, ko negalime ir nenorime paaukoti.

Iš tiesų sąlygas keliame mes, o ne Dievas. Žvelgdamas į prieš Jį suklupusį Petrą, Jėzus tik nusišypsojo: tai Petro, o ne Jėzaus problema. Jėzus priima Petrą tokį, koks jis yra ir kviečia eiti kartu. Jis juk atėjo kviesti ne sveikųjų, o nusidėjėlių.

Taip atsitinka visiems: kuo dažniau susiduriame su savo ribotumu ir iškylančiais sunkumais, tuo labiau atsiprašinėjame Viešpatį, tačiau iš tiesų Geroji Naujiena yra ta, kad Dievui reikalingi ne nuostabūs ir tobuli žmonės, pirmaujantys visose srityse, tikėjimo galiūnai, o mes.

Jei suprasime tai, iš tiesų pajusime Dievo stebuklą…