Ketvirtasis eilinis sekmadienis

Jėzus pradėjo kalbėti Nazareto sinagogoje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21-30)

TIKĖJIMO ŠIANDIENA

Jėzus į Nazaretą sugrįžo, jau apsuptas mokytojo ir pranašo šlovės. Tiesa, pradžioje, atrodytų, buvęs labai entuziastingas sutikimas greitai išblėso ir baigėsi katastrofa.

Pranašai niekuomet neturėjo lengvo gyvenimo …

Tik kalbame apie pranašus labai lengvai, drąsiai visiems aiškiname, kad kiekvienas krikščionis krikšto, kuriuo yra įjungiamas į patį Kristų, dėka tampa pranašu ir skelbia Kristaus mokslą savo gyvenimu.

Pranašas yra tas, kuris nebijo aiškiai išsakyti visus gyvenimo skaudulius, suvokia nuodėmės tamsą ir iškelia aikštėn visas blogybes, kurias žmonės slepia širdyse, liepdamas viską lyginti su Dievo valios ženklais.

Jėzus tikrai ne veltui buvo vadinamas pranašu…

Šio sekmadienio Evangelijos puslapis galėtų būti pavadintas “Jėzaus iš Nazareto manifestu”. Pasinaudojant politikų žodynu, netgi galėtume tai, kas tą dieną įvyko Nazareto sinagogoje, pavadinti programa, nusakančia, kokiu būdu žmonių tarpe bus kuriama Dievo karalystė.

Iš tiesų gi šiame puslapyje kalbama apie išganymo “šiandieną”. Jėzus kalba ne apie ateitį, ne apie tai, kas dar bus kuriama, bet apie tai, kas jau yra. Jis prabyla apie visiems, o pirmiausia, visiems prislėgtiesiems ir paniekintiesiems skirtą išganymą.

Kaip tik todėl, taip mielai pritarę pirmajai programos daliai, Jėzaus klausytojai visiškai atmetė kitus teiginius, nes Išganytojas nesutiko būti išrinktųjų Mesiju…

Jėzaus, Dievo, atėjusio pas žmones, programa kalba apie visuotinį išganymą, o ne apie saujelės žmonių privilegijas.

Nazareto gyventojai svarstė labai praktiškai: jeigu jau Jėzus tapo žinomu stebukladariu, jis turėtų gerai atsiminti, jog esame jo tėvynainiai ir pirmiausia turėtų pagydyti mūsų ligonius.

Jie tikėjosi pasinaudoti savo teisėmis į Jėzų, netgi pasinaudodami savotišku šantažu: juk jie žino, kas yra Jėzaus motina ir kiti giminaičiai, tad, jei Mokytojas nesutiktų su jų sąlygomis, visa tai būtų galima paskleisti kur kas plačiau, tuo suniekinant stebukladario vardą, atskleidžiant visuomenei, kad jis yra kilęs iš paprastos šeimos.

Vis tiktai Jėzus nepasidavė tokiam šantažui. Jis atėjo vykdyti savojo Tėvo valios ir tai daro, neatsižvelgdamas į jokias sąlygas ir pageidavimus.

Žmonėms visuomet būdavo sunku suprasti mintį apie visų žmonių išganymą…

Nazareto gyventojus ištikusi pagunda tebėra amžina. Tai noras pasinaudoti Dievu, vietoje jam tarnavus. Evangelistas Lukas neveltui pradeda savo pasakojimą, aprašydamas įvykius Nazarete: tokia pagunda išlieka ir dabar, tiek visuomenės, tiek asmeniniame žmonių gyvenime. Jėzus žmogui visuomet lieka “prieštaravimo, nupuolimo ir prisikėlimo ženklu”.

Neretai pasitaiko, kad praktikuojantys tikintieji yra savotiškai apsėsti numanomos teisės į pirmenybę Dievo akyse. Jų nuomone, Viešpats pirmiausia turėtų pagalvoti apie juos, o tik paskui pasirūpinti kitais, gi jų prašymai visuomet turėtų būti nedelsiant išklausomi.

Todėl savaime tampa aišku, kodėl Lukas šį Jėzaus pasirodymą įrašė pačioje Jėzaus veiklos pradžioje. Jis aiškiai norėjo pabrėžti, kad su Jėzumi į pasaulį ateina kitoks požiūris į žmogų, kai daroma gera dėl to, kad pasaulyje būtų geriau, kai aukojamasi, nepaisant kitų nedėkingumo, kai Dievo valią priimame, nelaukdami dėmesio ir pripažinimų.

Galvojant grynai žmogiškai, taip elgtis neapsimoka ir gal ne vienas žmogus atsisakys tokio gyvenimo stiliaus, tačiau ar tokiu atveju neatsitiks taip, kad, nepritardami tokioms pažiūroms ir išvarę Jėzų iš savo tarpo, liksime tuščiomis rankomis: be džiaugsmo, be vilties ir tuščia širdimi?… (mons. Adolfas Grušas)