Trečiasis eilinis sekmadienis

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 1,1-4.4,14-21)

DIEVO ŽODIS

Viešpats Jėzus po trisdešimties metų, praleistų su Marija ir Juozapu kukliame Nazareto namelyje, tikrame džiaugsmo ir šventumo prieglobstyje, išeina į viešumą ir tuojau pat save sutapatina su dangaus Tėvo duota dovana žmonėms. Jis sinagogoje skaito pranašo Izaijo žodžius, kalbančius apie pasiuntinybę daryti gera, gelbėti visus nelaimingus ir prislėgtuosius.

Nė kiek nedvejodamas, Išganytojas liudija: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.

Viešpaties Jėzaus asmenyje Dievas atsiliepia į visų laikų žmonių ilgesį ir viltį. Žinoma, kai kas mėgina įrodinėti, jog žmogui užtenka vien tik savo proto ir sugebėjimų, kad būtų sukurta patvari laimė. Gal todėl kiekvienas ir sutinkame daugybę žmonių, nepatenkintų savo gyvenimu, nes savo laimės troškulį mėgina numalšinti tuo, kas nėra susiję su Išganytoju, tuo, kuris vienintelis tegali suraminti žmogaus širdį.

Sutinkame žmones, kupinomis ašarų akimis ir pasijuntame bejėgiai jiems padėti, nors ir norėtųsi juos apkabinti, pasakyti kažką džiugaus ir guodžiančio, suteikti vilties, nes patys paprastai nesame viskuo patenkinti ir, taip pat, kaip jie, tebegyvename ilgesiu…

Girdėdami Išganytojo žodžius pasakytus, Nazareto sinagogoje, aiškiai suprantame, kad Jis vienintelis yra pasirengęs apglėbti visus, neišskirdamas nė vieno, netgi paties didžiausio nusidėjėlio, trokšdamas, kad visi pažintų Dangaus Tėvo švelnumą ir gailestingumą. Mes, tiesa, kartais beveik bijome tų išskėstų rankų, tos Širdies, siūlančios nepaprastą, neaprėpiamą Dievo buveinę – Jo meilę, ateinančią per Dievo žodį.

Sunku suprasti, iš kur ateina ta keista Dievo žodžio baimė, kai tuo pačiu metu žmonės lengvai tiki visais netikrais šių laikų pranašais ir jų vylingais pažadais. Galbūt mums iš tiesų lengviau pasitikėti tuščiais žmogiškais žodžiais, negu Dievo Žodžiu, tapusiu Žmogumi?…

Suvokdami, kad Jėzus atėjo į pasaulį visiems laikams, mes be baimės turime leisti sau įžengti į tą Didžiąją Šiandieną, leidžiančią matyti save ir savo gyvenimą Dievo žodžio šviesoje. Mes turėtume mokėti pasekti tais Nazareto gyventojais, kurie, tą lemtingą vakarą susirinkę sinagogoje, išgirdo žodžius apie Rašto išsipildymą. Mes turėtume tapti panašūs į izraelitus, aprašytus šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje, pravirkusius iš džiaugsmo, kad išgirdo Dievo žodį.

Reikia pripažinti, kad bažnyčioje tokių ašarų nėra daug, nes paprastai klausomės nudailintų ir neįtikinančių pamokslų, sakomų be gyvo tikėjimo ir vidinio džiaugsmo, o klausytojai nėra pasirengę leisti Dievo žodžiui pasiekti jų širdžių. Tiesa, paskui dar stebimės, kodėl mūsų gyvenime viskas lieka vis tai pat…

Drauge reikia pripažinti, jog yra ir nemaža tikinčiųjų, kurie nesitenkina tik išgirstais komentarais ar paaiškinimais, bet patys išdrįsta atversti Šventojo Rašto knygą su tuo pačiu tikėjimu ir išganymo troškimu, apie kurį kalba šios dienos skaitiniai. Jie pravirksta iš džiaugsmo, nes išgirstas Žodis tirpo ledą jų širdyse, jie atranda savo Išganytoją ir leidžia Jam save priglausti prie širdies.

Ar mes irgi suvoksime, kaip esame išalkę tiesos? Ar leisime sau ilgėtis Išganytojo, kuris leistų išsiveržti iš šių laikų besilinksminančių ir nusivylusių žmonių masės? Ar leisime sau nustebti, pamačius Tą, kuris ateina mūsų gelbėti? (Mons. Adolfas Grušas)