Popiežius aplankė Romos sinagogą

Sekmadienio pavakare popiežius Benediktas XVI aplankė Romos žydų bendruomenės Didžiąją sinagogą, esančią istorinio žydų kvartalo, buvusio geto pakrašty. Į getą atvykusį popiežių pasitiko bendruomenės vadovas. Eidamas žydų kvartalo gatvėmis Benediktas XVI sustojo dviejose vietose, kuriose įamžinti du tragiški praėjusio šimtmečio žydų istorijos įvykiai – deportacija į vokiškus konclagerius 1943 metais ir pasikėsinimas į žydų mokyklą 1982 metais, kurio metu žuvo vienas vaikas ir 37 vaikai ir suaugusieji buvo sužeisti. Šios atminimo vietose popiežių sveikino anuos įvykius išgyvenę žmonės - ir buvusieji lagerių kalniai, ir sužeistieji per 1982-ųjų pasikėsinimą. Pakeliui į sinagogą, popiežius taip susitiko su buvusiu Romos didžiuoju rabinu Elio Toaff, šiandien jau 95 metus einančiu Romos žydų bendruomenės patriarchu.

Ant sinagogos laiptų popiežių pasveikino dabartinis Romos didysis Rabinas Riccardo Di Segni. Sinagogoje išklausęs bendruomenės primininko ir rabino sveikinimo kalbų, į Romos žydų bendruomenę kreipėsi Benediktas XVI.

Gana ilgoje kalboje jis pirmiausia priminė savo pirmtako istorinį vizitą. Anuo vizitu, vykusiu prieš beveik 24 metus, Jonas Paulius II norėjo sutvirtinti krikščionių ir žydų santykius ir galutinai įveikti visus nesutarimus ir prietarus. Popiežiaus kalboje paminėtas taip pat Vatikano II Susirinkimas, padėjęs pagrindą naujam religiniam krikščionių ir žydų dialogui. Paminėti taip pat Jono Pauliaus II ir jo paties, Benedikto XVI, vizitai Šventoje Žemėje. Šiame kontekste popiežius priminė ir kitus du savo apsilankymus sinagogose – Kelne ir Niujorke.

Bažnyčia, - priminė popiežius, - pasmerkė savo sūnų ir dukterų kaltes ir apsileidimus žydų atžvilgiu ir prašė atleidimo už visą antisemitizmo ir antijudaizmo sukeltą skausmą. Čia popiežius priminė prieš Didįjį jubiliejų paskelbtą dokumentą „Mes atsimename. Šoa apmąstymas“. Taip pat atmintinus Jono Pauliaus II žodžius, ištartus 2000 metais Jeruzalėje prie Raudų sienos. Galiausiai priminė ir savo apsilankymą Auschwitzo lageryje ir ta proga dar kartą pasmerktą dalies krikščionių abejingumą kai nacistai kėsinosi išžudyti visą žydų tautą. Tačiau tuo pat metu popiežius paminėjo ir krikščionių pagalbą persekiojamiems žydams bei Šventojo Sosto vykdytą, kartais paslėptą ir diskretišką, žydų gelbėjimo akciją.

Nemažą dalį sinagogoje sakytos savo kalbos popiežius skyrė žydus ir krikščionis vienijantiems dalykams – bendram bibliniam pagrindui ir bendriems tikėjimo protėviams. Ypač Šventasis Raštas arba, kaip jį vadina žydai – „Šventumo knygos“, yra tvirčiausias ir amžinas pagrindas viso plataus ir turtingo palikimo, kuriuo mes dalijamės. Čia popiežius citavo apaštalą Paulių, Laiške Romiečiams tvirtinantį, jog „izraelitai turi įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus;  jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rm 9,4-5) ir kad Dievas savo pažadų ir išrinkimo niekada neatšaukia. Krikščionių ir žydų bendrumo pagrindas yra Dekalogas, yra „Dešimt žodžių“, reikalaujančių išpažintį Vieną Viešpatį, gerbti žmogaus asmenį ir jo gyvybę, saugoti šeimą, nesitaikyti su neteisingumu. Tai bendras pagrindas ir bendra kryptis, kuria turimi išvien eiti.

Krikščionys ir žydai, - sakė popiežius savo kalbos sinagogoje pabaigoje, - nors ir turėdami bendras šaknis ir bendrą dvasinį palikimą, vis dėlto dar gana menkai vieni kitus pažįsta. Dėl to šiandien mums reikia išgirsti Viešpaties kvietimą ir siekti, kad vis labiau plėstųsi mūsų bendradarbiavimo, bičiulystės ir bendro liudijimo akiračiai pasaulio iššūkių akivaizdoje. Tai mūsų bendra pareiga žmonijos gerovei, šiame pasaulyje, kurį sukūrė Gerasis ir Gailestingasis Dievas,- kalbėjo popiežius Romos sinagogoje. (jm)