Viešpaties Krikštas

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Lk 3,15-16.21-22)

MYLIMAS SŪNUS, Mons. Adolfas Grušas

Bent jau dauguma mūsų buvo pakrikštyti dar kūdikiais, ir šis faktas turi nepaprastą reikšmę: mūsų tėvai (visiškai sąmoningai ar daugiau paklusdami tradicijai) norėjo mums tik gimusiems padovanoti savo širdies ir meilės Dievui jausmus. Deja, ši patirtis atėjo ir išblėso praeities miglose, ir, mėginant viską įvertinti, tai, kad esame krikštyti ar nekrikštyti, gyvenimą keičia labai menkai…

Jei iš tiesų būtume supratę, kas atsitiko tą nuostabią dieną, kai kunigas ant mūsų galvos pylė palaimintą vandenį! Mes tapome Dievo vaikais, šventųjų bendrapiliečiais, buvome išlaisvinti meilei.

Esame Dievo vaikai… Galime tikėtis tapti scenos žvaigždėmis ar svajoti apie Nobelio premiją, tačiau negalėtume tikėtis tapti kuo nors didesniu, kaip Dievo vaiku, o jais jau esame.

Esame šventųjų bendrapiliečiai… Priklausome didžiajai Dievo svajonei, vadinamai Bažnyčia, susidedančiai iš, mūsų, vargšų nusidėjėlių, drauge liudijančių Dievą pasauliui. Galime pasitikėti ir tikėtis didžių šventųjų pagalbos, prašyti Petrą tikėjimo, Pilypą geros nuotaikos, o Pranciškų ramybės dvasios.

Esame išlaisvinti meilei… Krikštas išvaduoja žmogų iš nuodėmės pančių, iš tamsybių ir mūsų kilmės apgaulės. Kristaus išgelbėti mes galime, padedant Jo meilei ir malonei, mokytis mylėti taip, kaip myli Jis.

Jordano pakrantėje Jėzus atsistojo į norinčių priimti krikštą eilę. Jis, neturintis jokios nuodėmės, nuo pat pradžios nori aiškiai parodyti, kokių principų laikysis: Jis atėjo būti drauge su mumis, paprastais žmonėmis, nemėgindamas apsimesti ir nereikalaudamas jokių privilegijų. Jis, tikroji Šviesa, sutiko priimti mūsų tamsą, kad ją nušviestų savo buvimu.

Priėmęs krikštą Jėzus meldžiasi ir tada visi išvysta Šventąją Dvasią balandžio pavidalu ir girdi dangaus Tėvo balsą: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Mes esame auklėjami taip, kad gyvenime darbais užsitarnautume kitų meilę. Nuo mažens esame auklėjami būti gerais mokiniais, gerais vaikais, gerais sužadėtiniais, gerais sutuoktiniais, gerais tėvais, gerais kunigais… pasaulis apdovanoja gabius, kitus pranokstančius žmones, ir tada – ne vieno mūsų širdyje – gimsta mintis, kad Dievas myli mus, tačiau su tam tikromis sąlygomis. Gaila, bet taip dažnai visas mūsų gyvenimas tampa įvertinimo, pripažinimo, tarsi kokios išmaldos ieškojimu.

Jėzus šiandien mums siunčia kitokią žinią: Dievas mus myli jau nuo mūsų gimimo akimirkos, jau nuo tada, kai dar nespėjome nieko padaryti. Dievas mus myli ne todėl, kad esame geri, bet mylėdamas daro mus gerais. Dievui mes esame priimtini, nes, žvelgdamas į mus, Jis mato nepaprastą savo kūrinį, tai, kuo galime tapti, kilnumą, kuriuo Jis mus apdovanojo. Tik tai suvokdami mes galime pradėti mąstyti apie tai, ką galime nuveikti, kad atsilieptume į Dievo planą, mus tame kelyje stabdančius sunkumus, savo silpnybes, kurias reikia įveikti. Nesuprantant ir nepriimant meilės, kuria Dievas mus myli, gyvenimas lieka tamsa, iš kurios einama į nežinomybę, tuo tarpu meilė, nors ir neišvaduoja mūsų iš sunkumų, tačiau užtikrina saugumo jausmą.

Iš tiesų tai ir yra krikščionybės esmė. Dievas myli mane todėl, kad esu ir mano sielos gelmėje apreiškia tai, kas esu: Dievo mylimas vaikas.

Drauge mes stengiamės įsigilinti į tai, ką reiškia: mylėti. Tikrai mylėti nėra lengva, meilė yra didinga ir dviprasmė, meilės vardu žmonės sugeba ir kurti, ir griauti. Taip atsitinka tada, kai žmonės meile vadina pastangas ką nors garbinti. Mylėti tikrai, iš visos širdies, reiškia: leisti žmogui būti savarankišku, sąmoningu, pažįstančiu save ir išlaisvinančiu savo meilę. Taip su mumis elgiasi Dievas, taip esame raginami elgtis ir mes...