Viešpaties Apsireiškimo iškilmė Vatikane: Šv. Tėvo homilija

„Su Viešpaties Apsireiškimo iškilme, kuri švenčiama sausio 6-ąją, iš Betliejaus sklindanti nuostabi šviesa, per iš Rytų šalies atkeliavusius išminčius nušvinta visai žmonijai“. Šiais žodžiais popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje vadovautų iškilmės Mišių homilijoje kalbėjo apie išminčių kelionę ir jų atvykimą į Betliejų pagarbinti „Žydų karalių“ ir jam padovanoti aukso, smilkalų ir miros.

Pranašas Izaijas iškilmės skaitinyje atskleidžia tikrovę, paženklinančią visą žmonijos istoriją. Tuo tarpu išminčiai, apie kurių keliavimą į Betliejų pasakoja evangelistas Matas, yra pirmieji procesijoje visų, kurie per visas istorijos epochas geba atpažinti užtekėjusios žvaigždės žinią ir atrasti tą, kuris yra tariamai silpnas ir trapus, tačiau turi galią suteikti žmogaus širdžiai patį didžiausią ir giliausią džiaugsmą.

Jame apsireiškia nuostabi tikrovė, jog Dievas mus pažįsta ir yra arti mūsų, kad jo didybė ir galia yra išreiškiami ne pagal pasaulio, o pagal silpno kūdikio logiką, kurio vienintelė jėga yra mums dovanojama meilė. Išminčių atneštos dovanos, auksas, smilkalai ir mira, nebuvo skirtos Šventosios šeimos buitiniams reikalams, o buvo teisingumo gestas, išminčių pasivedimo Viešpačiui ženklas. Nuo šio momento jie nebegali pratęsti savo įprastos kelionės, nebegali sugrįžti pas Erodą ir būti šio galingo ir žiauraus valdovo sąjungininkais.

Jie vedami visiems laikams pas Kūdikį vedančiu keliu, tai yra tuo, kuris nukreipė juos nuo didžiūnų ir galiūnų ir nuvedė pas tą, kuris mūsų laukia tarp vargšų. Tai meilės kelias, vienintelis, kuris gali perskelti pasaulį. Buvo nutiestas naujas kelias, nušvito nauja šviesa, kuri neužgeso ir kurios negalima nepastebėti. Betliejaus šviesa ir toliau šviečia visame pasaulyje.

Todėl tai, ką stengiamės atkartoti Prakartėlėje, nėra svajonė nei žaidimas tuščiais jausmais, o visą pasaulį apšveičianti Tiesa, nors susidaro įspūdis, kad Erodas tarsi darosi nuolat vis galingesnis, o Kūdikis galėtų būti išvytas su nesvarbiaisiais, arba pažemintas.

Tačiau, net jei Betliejaus neskaitlingieji tapo gausybe, visuomet atrodo, kad Jėzaus Kristaus tikinčiųjų yra nedaug. Daugelis pamatė sušvitusią žvaigždę, tačiau tik nedaugelis suprato jos žinią. Kodėl yra taip, kad kai kas mato ir atranda, o kiti ne? Kas gali atverti žmonių akis ir širdis? Ko trūksta tiems, kurie visam tam lieka indiferentiški, kurie nors gali nurodyti kelią, bet patys nekruta iš vietos? - klausė popiežius.

Galima atsakyti taip: per didelis pasitikėjimas savimi, pretenzija, kad puikiai pažįsta tikrovę ir numanymas, jog jau suformuluotas galutinis nusistatymas apie dalykus sukietina jų širdis ir daro jas nejautrias Dievo naujovei.

Tačiau Viešpats turi galią, kuri gali padaryti mus sugebančius matyti ir išsigelbėti. Todėl jo prašykime padaryti širdį išmintingą ir nekaltą, leidžiančią išvysti jo gailestingumo žvaigždę, žengti jo keliu, kad jį surastume ir būtume apšviesti nuostabios šviesos ir tikrojo džiaugsmo, kurį jis atnešė į šį pasaulį. (sk)