Marijos Dievo Gimdytojos iškilmė ir Pasaulinė taikos diena. Kas saugo gamtą, ugdo taiką.

Pirmąją naujų metų dieną Bažnyčia liturgijoje pagerbia Švenčiausiąją Mergelę Mariją Dievo Gimdytoją. Tą pačią dieną taip pat minima popiežiaus Pauliaus XVI prieš 43 metus įvesta Pasaulinė taikos diena.

Sausio 1-osios rytą aukodamas Mišias Šv. Petro bazilikoje, popiežius Benediktas XVI homiliją pradėjo atkreipdamas dėmesį į liturgijoje – tiek pirmajame skaitinyje iš Skaičių knygos, tiek iš psalmėje – naudojamą veido metaforą. „Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas“ (Sk 6,25); „Tebūna mus Dievas didžiai maloningas, telaimina mus, giedru veidu težvelgia. Tegu jo žygius pažįsta pasaulis, visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą“ (Ps 66,2-3). Mes žmogų atpažįstame pirmiausia iš veido. Veide matome asmens jausmus, mintis, jo širdies ketinimus. Nors Dievas yra neregimas, tačiau Biblija kalba ir apie jo veidą. Dievo palankumą ir meilę simbolizuoja į žmones žvelgiantis jo veidas. Jei Dievas slepia savo veidą, vadinasi jis užsirūstinęs, nepatenkintas. Visas Biblijos pasakojimas yra progresyvus Dievo veido atskleidimas žmonijai iki pat visiškai regimo Dievo apsireiškimo Jėzaus Kristaus asmenyje. Šiandien girdėjome apaštalą Paulių mums sakant: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Gal 4,4). Dievo veidas tapo žmogaus veidu. Mergelės Marijos sūnaus veide matome Dievą, dėl to ir Mariją vadiname Dievo Motina. Jai, širdyje saugojusiai dieviškosios motinystės paslaptį, buvo leista pirmajai pamatyti Dievą savo kūdikio veide.

Brangieji broliai vyskupai ir kunigai, ponai ambasadoriai, brangūs bičiuliai! – kreipėsi popiežius į Mišių dalyvius. Dievo ir žmogaus veido meditavimas yra ypatingas kelias vedantis į taiką. Nes iš tiesų taika prasideda nuo pagarbaus žvilgsnio į kitą žmogų, nuo atpažinimo, kad tai asmuo, nesvarbu kokia būtų jo odos spalva, tautybė, kalba ar tikyba. Kas, jei ne Dievas, gali garantuoti, kad tas veidas, tas asmuo, yra apdovanotas neprilystamu kilnumu? Taip pat ir mes patys, tik jei turime Dievą širdyje, sugebame atpažinti brolį kitame žmoguje. Tik jei turime Dievą širdyje, kitas žmogus mums yra ne priemonė, bet tikslas, ne varžovas ar priešas, bet toks pat kaip ir aš, vienas iš pavidalų, kuriais mums apsireiškia beribis buvimo žmogumi slėpinys.

Taip pat ir mano žinia šiandienei keturiasdešimt trečiajai Pasaulinei taikos dienai: „jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją“ kalba apie šitas Dievo veido ir žmonių veidų sąsajas. Žmogus sugeba gerbti kūriniją tik tuomet, kai supranta kas iš tiesų yra gyvybė. Jei nesupranta, jis nemoka gerbti nei savęs, nei nieko kas jį supa, negerbia aplinkos, kurioje gyvena, negerbia kūrinijos. Kas visatoje atpažįsta neregimojo Kūrėjo veido bruožus, tas labiau myli ir kūrinius. Šitaip suvokdami „veidą“, negalime būti abejingi tam, ką žinioje šiemetinei Pasaulinei taikos dienos pavadinau „žmogiškąja ekologija“. Esama labai glaudaus ryšio tarp pagarbos žmogui ir kūrinijos saugojimo. Tad vėl kartoju raginimą rūpintis visų pirma jaunosios kartos ugdymu, - sakė popiežius, - suteikti ne tik technines ir mokslines žinias, bet ugdyti plačią „ekologinę atsakomybę“, paremtą pagarba žmogui, jo pagrindinėms teisėms ir pareigoms. Šitaip rūpinimasis gamta, virs ir taikos ugdymu.

Galiausiai Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos iškilmės ir Pasaulinės taikos dienos minėjimo Mišių homiliją popiežius užbaigė primindamas kalėdiniu laikotarpiu liturgijoje dažnai girdimą psalmę, kalbančią apie tai kaip Dievo atėjimas į pasaulį perkeičia kūriniją, tampa kosmine, visą visatą paliečiančia švente. Psalmė prasideda kvietimu šlovinti Dievą: „Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokite jam visos šalys. Giedokite Viešpačiui, šlovę duokit jo vardui“ (Ps 95,1). Šis raginiams greit išsiplečia į visą kūriniją: „Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė. Tešniokščia jam jūra pripildyta gyvių. Laukai su javais tegu kelia linksmybes. Visi miško medžiai tegieda iš džiaugsmo“ (11-12). Tikėjimo šventė tampa žmogaus ir kūrinijos švente. (jm)