Švenčiausioji Mergelė Marija - Dievo Gimdytoja

Piemenys nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2,16-21)

TAIKOS KŪRĖJAI, Mons. Adolfas Grušas

Metus pradedame, švęsdami Dievo Motinos iškilmę.

Galime pasakyti, kad viskas prasideda tada, kai kūrinys sako savo Kūrėjui taip. Mergelės Marijos taip neturėjo ribų. Sutikdama su Dievo planu ji savo ribotą prigimtį atvėrė dieviškajai Begalybei. Tardama taip, Marija iš Nazareto atsižadėjo savęs, kad visiškai ir besąlygiškai atsiduotų begaliniam Dievo planui.

Šiandien mes privalome suvokti, kad atsisakydami ko nors vardan Dievo, mes niekada netapsime nuskurdinti. Dievo atsakymas Marijai buvo dieviškoji motinystė, atnešusi palaimą tiek jai pačiai, tiek visai žmonijai.

Dievui patinka žmonės, neturintys išskaičiavimų, nesiderantys su Juo, nesistengiantys užtikrinti sau išimtinių teisių, bet leidžiantys Jam laisvai pasinaudoti jų ištartuoju taip.

Marijos motinystė mums tampa atvaizdu, kaip Dievas atsilygina už bet kurią meilės ir tikėjimo auką. Drauge ši šventė primena, kad Dievas niekada nelieka neatsilyginęs už parodytą dėkingumą Jam.

Tai svarbu prisiminti šiandien, kai minime taikos dieną. Ji kalba apie tai, kad Dievui nepakanka, kai žmogui ištaria taip Jam. Reikia, kad mes mokėtume sakyti taip ir kitiems. Šis žodis, kuomet paliudijame, kad esame ir jaučiamės broliais, tampa taikos ir ramybės pagrindu.

Karas visuomet yra įgarsintas ir žudantis ne, kai pyktis ir priešiškumas išsilieja ginklais, atviru susipriešinimu. Žvelgdama į Dievo Motiną, kuri tą motinystės dovaną gavo, pareikšdama savo sutikimą Kūrėjo valiai, Bažnyčia, pradėdama naujus civilinius metus, ragina visus tikinčiuosius melstis už taiką ir ne vien melstis, bet patiems kurti taiką.

Neveltui daugelyje kalbų tas pats žodis reiškia taiką ir ramybę…

Klystame tvirtindami, jog taika pasaulyje priklauso nuo pasaulio galingųjų. Žinoma, nuo jų priklauso, ar bus atsisakyta branduolinių arsenalų, apmalšintas ginklų gamintojų apetitas, ar bus stengiamasi dažniau kalbėtis vieniems su kitais, o ne mėginti jėga įgyvendinti savo ambicijas.

Vis tiktai taika yra pernelyg svarbus dalykas, kad jį būtų galima patikėti vien valstybių vadovams.

Krikščionis visuomet, kalbėdamas apie taiką, nepamiršta Vienintelio Galingojo. Todėl jis meldžiasi, nes yra įsitikinęs, kad taika visų pirmiausia yra dovana iš aukštybių.

Kita vertus mes esame įpareigoti rūpintis sukurti ir apginti savyje taikdario mentalitetą, kai nedvejodami mokame pasmerkti prievartą, nebijome žudynių pavadinti brangia kvailyste ir nusikaltėlišku mėginimu spręsti iškylančias problemas.

Ir vis tiktai taika įgyvendinama pirmiausia tame žemės lopinėlyje, kuriame mes žengiame žingsnį, kuriame kasdien susitikdami savo artimą, gal ne visuomet simpatišką, ne visuomet draugišką ir palankiai nusiteikusį mūsų atžvilgiu, vis tiek sugebame sakyti taip.

Neteisinga ir beprasmiška skųstis: Pasaulyje nėra taikos.

Kur kas prasmingiau pripažinti, kad pasaulyje trūksta šiek – tiek taikos ir tas trūkumas yra dėl mūsų kaltės. Kai savo pastangomis užpildysime tą trūkumą, pastebėsime, kad taika vis dar neatėjo. Kitą dieną užpildysime dar vieną trūkumą...

Mokysimės, sekdami Marijos pavyzdžiu, sakyti taip vieni kitiems...