Kardinolo Martino komentaras apie Pasaulinės taikos dienos žinią. Kosminė taikos vizija

2010 metų sausio 1-ąją dieną bus minima Pasaulinė taikos diena. Gruodžio viduryje Vatikane buvo pristatyta popiežiaus Benedikto XVI žinia, skirta šiai dienai. Jos tema yra „Jei nori kurti taiką, saugok kūriniją“.

Likus tik kelioms dienoms iki sausio 1-osios, pateikiame kardinolo Renato Martino, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininko emerito, komentarą apie Šventojo Tėvo žinią šiemetinei Pasaulinei taikos dienai.

Pirmiausia kardinolas Martino pabrėžia popiežiaus Benedikto XVI mokymo apie taiką tęstinumą. 2006 metų Šventojo Tėvo žinioje taika buvo parodyta kaip Dievo dovana tiesoje. 2007 metais kaip pagarbos žmogaus asmeniui vaisius. 2008 metais kaip žmonijos šeimos bendrystės išraiška. 2009 metais taika parodyta kaip skurdo, materialaus ir nematerialaus, įveikimas. Šiais metais Benediktas XVI apmąsto taiką kūrinijos kontekste.

Visos šios temos susipina tarpusavyje ir sudaro tam tikrą kosminę taikos viziją. Taika nėra tik konflikto nebuvimas. Idealiu požiūriu ji yra harmonija tarp Kūrėjo, žmonijos ir likusios kūrinijos. Šioje perspektyvoje aplinkos degradavimas, sveikos pusiausvyros tarp žmonijos ir kūrinijos nebuvimas taip pat rodo santykio tarp žmonijos ir Dievo degradavimą. Ir priešingai, žmonijos taika su Dievu turėtų tapti taika su kūrinija. Apmąstyti ekologinę krizę taip pat reiškia apmąstyti „vidinę“, moralinę krizę ir žmogaus, kuriam Dievas patikėjo „saugoti“ žemę, atsakomybę. Kodėl žmogus leidžia, kad dėl jo veiklos plėstųsi dykumos, nyktų miškai, gyvybės formos, būtų teršiamos upės? Juk dėl to kenčia jis pats, prastėja jo gyvenimo sąlygos, kyla žūtbūtinės kovos dėl išteklių.

Anot kardinolo, savo šių metų žinioje popiežius Benediktas XVI primena kelis principus, kurie yra pamatiniai taikai ir pagarbai kūrinijai. Pirmiausia reikia išlaikyti pilną, nesusiaurintą žmogaus ir gamtos sampratą. Kai žmogus ir gamta laikomi atsitiktinumo arba evoliucinio determinizmo rezultatu, sąmoningumas dėl atsakomybės žmonių sąžinėse rizikuoja išblėsti. Priešingai, kai kūrinija suvokiama kaip Dievo dovana žmonijai, aiškiai akcentuojama tiek žmogaus vertė, tiek jo atsakomybė.

Žvelgdama iš tokios perspektyvos Bažnyčia nesutinka su dviem kraštutinumais. Vieno kraštutinumo atveju žmogus yra tarsi visagalis, galintis elgtis su kūrinija kaip tik nori. Tačiau iš tikro taip jis tampa tik tironu, provokuojančiu gamtos pasipriešinimą. Kito kraštutinumo atveju ištrinama skiriamoji ontologinė ir vertybinė riba tarp žmogaus bei likusios kūrinijos. Skelbiama, kad visos gyvybės formos turi vienodą orumą, su šiuo sulyginimu faktiškai paneigiant specialų žmogaus vaidmenį.

Jei taikos trūkumas yra santarvės tarp Dievo, žmonijos ir kūrinijos trūkumas, tai deramas atsakymas yra etinis ir kultūrinis atsinaujinimas. Ar tikrai elgiamės, gyvename, vartojame ir gaminame tinkamai?

Šis klausimas turi kilti visiems. Visi turi savo atsakomybės dalį už kūriniją. Visi šios atsakomybės turi būti mokomi, pradedant nuo šeimos. Šios atsakomybės šviesoje reikia nustatyti ne tik individualaus elgesio gaires, bet ir nacionalinių bei tarptautinių vystymosi modelių kryptis. Čia taip pat yra svarbus solidarumas, kuris skleistųsi tiek erdvėje, tiek laike. Kitaip tariant, daugiau turintys, žinantys, galintys turi būti solidariais su tais, kurie tokių galimybių neturi. Turtingos valstybės turi būti solidarios su neturtingomis. Iš kitos pusės, solidarumas turi skleistis ir laike, dabartinėms kartoms galvojant apie tai, ką paliks ateities kartoms. Ar galima nuniokoti aplinką, visiškai nesirūpinant kaip joje gyvens ateities žmonės?

Anot kardinolo Martino, popiežiaus Benedikto XVI žinia 2010 metų Pasaulinei taikos dienai pasiūlo realistinę problemų apžvalgą, tačiau vengia katastrofizmo. Todėl svarbu pridurti, kad ekologiniai klausimai turi rūpėti ne vien dėl niūrių prognozių apie aplinkos degradavimo pasekmes, bet dėl bendražmogiškų solidarumo, teisingumo, bendro gėrio paieškų.

Galiausiai kardinolas Martino minėjo šv. Pranciškų Asyžietį, kurį popiežius pateikia kaip krikščioniško požiūrio į kūriniją įkūnytoją. Šv. Pranciškus labai mylėjo kūriniją, gamtą, tačiau jo žvilgsnis buvo dvasinis. Meilė kūrinijai jį vedė prie Kūrėjo šlovinimo, neatskiriamo nuo meilės ir brolybės su kiekvienu artimu. (rk)