Kalėdų nakties Mišių homilija. Dievo ženklas mums yra Kūdikis.

„Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“, Kalėdų nakties Mišių homilijoje Evangelijos pagal Luką žodžius (Lk 2,11) citavo popiežius Benediktas XVI.

Nuo tos akimirkos Viešpats yra čia esantis, jis iš tikro yra „Dievas su mumis“. Nebėra tolimas Dievas, kurį įmanoma pažinti per kūriniją ar per sąžinę. Jis įžengė į pasaulį. Jis yra Artimas.

Evangelija pasakoja apie piemenis, kuriems angelas paskelbė žinią apie Išganytojo gimimą. Šie piemenys tapo pirmaisiais Dievo įsikūnijimo liudytojais. Ko galime iš jų išmokti?

Pirmiausia piemenys buvo budintys žmonės ir žinia juos galėjo pasieti būtent todėl, kad jie budėjo. Ir mes turime pabusti, kad žinia mus pasiektų. Turime tapti budinčiais. Ką tai reiškia? Skirtumas tarp žmogaus, kuris miega ir kuris budi yra tas, kad miegantysis sapno metu yra tarsi atskirame pasaulyje. Jis tame pasaulyje yra užsidaręs ir jo sapnas priklauso tik jam, niekam kitam. Tad pabusti reiškia išeiti iš šio sapno ir patekti į tikrovę, kuri vienintelė vienija visus. Konfliktai pasaulyje, abipusis nesutaikomumas kyla iš to, kad esame uždaryti tik savo interesuose, tik savo nuomonėse, savo mažyčiame pasaulyje. Tiek grupės, tiek individualus egoizmas mus laiko mūsų troškimų ir interesų kalėjime, nors tai prieštarauja tiesai ir atskiria nuo kitų. O Evangelija sako „pabuskite“. Siekite bendros tiesos, bendrystėje su vieninteliu Dievu. Pabusti, reiškia išmokti pajusti Dievą, jo tylius ženklus, kuriais jis mus veda.

Yra žmonių, kurie sako neturintys „religinės klausos“. Kartais atrodo, kad kai kuriems Dievo pajautos yra tarsi neduoda. Ir iš tiesų, mūsų pasaulis, mūsų mentalitetas ir gyvenimo būdas šiandien trukdo tą klausą įgyti. Ir vis dėlto kiekvienoje sieloje yra, slapta ar atvirai, Dievo laukimas ir galėjimas jį sutikti. Tegu Viešpats atveria mūsų širdis.

Kalėdų nakties Evangelija pasakoja, kad piemenys išgirdę angelo žinią tuoj pat nusprendė „bėgti į Betliejų“. Tokia svarbi buvo jiems perduota žinia. Gimė Išganytojas. Pasaulis pasikeitė.

Daugumos iš mūsų gyvenime taip nėra. Daugumai žmonių Dievo dalykai nėra patys skubiausi, kartais pačioje paskutinėje vietoje. Žmonės linkę juos atidėti vėlesniam laikui ir manyti, kad visada spės juos padaryti. Tačiau Evangelija moko, jog, priešingai, Dievas turi būti didžiausias prioritetas. Ir jei mūsų gyvenime reikia dėl kažko bėgti, tai pirmiausia dėl Dievo. To mus moko Evangelijoje neatsitiktinai aprašyti piemenys. Iš jų mokykimės vidinės laisvės palikti antraeilius dalykus, kad ir kokie svarbūs jie būtų, ir skubėti link Dievo, atiduoti jam savo laiką. Šis laikas niekada nebus prarastas laikas.

Kodėl pirmiausia piemenys, kuklios sielos atėjo pas Jėzų, o rytų išminčiai atvyko gerokai vėliau? Pasak kai kurių komentatorių, dėl labai paprastų priežasčių: piemenys buvo arti, gyveno šalia Betliejaus. O išminčiai gyveno toli ir jiems reikėjo nukakti ilgą kelią, kuriuo keliaudami buvo vedami (žvaigždės).

Panašiai yra ir šiandien. Yra kuklių ir nuolankių sielų, kurios gyvena labai netoli Viešpaties. Tačiau dauguma žmonių gyvena toli nuo Jėzaus. Gyvename savo filosofijose, reikaluose ir rūpesčiuose, mus visiškai užpildančiuose. Nuo jų iki Betliejaus tvartelio kelias yra tolimas. Tačiau Dievas veikia įvairiais būdais ir tiesia mums ranką, kad galėtume palikti savo minčių ir darbų sumaištį. Visiems yra kelias. Kiekvienam Viešpats palieka ženklų ir gairių.

Piemenys bėgo į Betliejų pažiūrėti, „kas ten įvyko“. Kalėdų nakties naujiena yra ta, kad Dievo Žodis tapo regimu, tapo kūnu. Iki tol Dievas negalėjo būti vaizduojamas, nes bet koks atvaizdas galėtų tik iškraipyti supratimą apie jį. Tačiau Jėzuje Kristuje, jo gyvenime ir veikime, galime žiūrėti į Dievo Žodį ir į patį gyvojo Dievo slėpinį. Piemenims buvo pasakyta: „štai jums ženklas: rasite kūdikį“. Tad Dievo ženklas yra nusižeminimas. Dievas tapo mažu dėl mūsų, leidžiasi liečiamas ir prašo mūsų meilės. Mes, žmonės, norėtume skirtingo ženklo, galingo, nepaneigiamo Dievo galios ir didybės parodymo. Tačiau Dievo ženklas kviečia mus tikėjimui ir meilei. Toks Dievo ženklas mums teikia viltį. Jo galia yra gerumas. Jis kviečia mus tapti panašiais į jį: išmokti nuolankumo, atsisakyti prievartos, naudoti tik tiesos ir meilės ginklus.

Popiežius Benediktas XVI šventosios Kalėdų nakties Mišių homiliją baigė maldos žodžiais: Viešpatie Jėzau Kristau, gimęs Betliejuje, ateik pas mus. Įženk į mane, į mano sielą. Pakeisk mane. Atnaujink. Padaryk, kad aš ir visi mes taptume gyvais asmenimis, kuriuose tavo meilė būtų regima ir pasaulis būtų pakeistas. (rk)