Poleminiai tonai po dekreto dėl Pijaus XII herojiškų dorybių pripažinimo
Šeštadienį popiežiui Benediktui XVI pasirašius dekretą, kuriuo pripažintos popiežių
Jono Pauliaus II ir Pijaus XII herojiškos dorybės, leidžiant nuo šios juos tituluoti
„garbingaisiais“ ir taip žengus dar vieną žingsnį jų beatifikacijos bylose, kilo ne
tik džiugių, bet ir polemiškų reakcijų.
Kai kurie žydų bendruomenės Italijoje
atstovai, kaip ir kai kurios asmenybės Izraelyje pasipiktino dėl tokio Pijaus XII
įvertinimo. Jie laikosi gana kategoriškos nuomonės, jog Pijus XII, vadovavęs katalikų
Bažnyčiai tamsiais Antrojo Pasaulinio karo metais, negynė žydų ir nepasmerkė nacistinės
Vokietijos vykdyto genocido. Patys radikaliausi Pijų XII vadina Hitlerio bendrininku.
Kiekvieną pagarbos aktą Pijui XII jie vertina kaip genocido pažeminimą, melo gynimą
ir pan.
Žinoma, istoriniai liudijimai tokios nuostatos visiškai nepatvirtina.
Yra pakankamai parodymų, kad nacistinė Vokietija Pijų XII laikė ne sąjungininku, o
priešu ir ne kartą buvo diskutuota, kaip juo atsikratyti. Taipogi netrūksta liudijimų
apie tai, kad Pijui XII, kaip daugeliui kitų Bažnyčios žmonių, žydų likimas rūpėjo
ir jis rėmė konkrečias iniciatyvas jų naudai, išgelbėjusias daug gyvybių. Pavyzdžiui,
karo metais popiežių vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe buvo priglobta daugybė žydų,
taip apsaugant juos nuo režimo persekiojimo. Pijus XII prieš nacizmo nusikaltimus
yra pasisakęs viešai ir privačiai, jo viešai skelbtas mokymas buvo absoliučiai nesuderinamas
su nacistiniu režimu. Vis tik kartais ir nuosaikesni apžvalgininkai bei istorikai
neneigia Pijaus XII rūpesčio dėl žydų, tačiau tvirtina, kad jis galėjo padaryti daugiau
nei padarė.
Tad nenuostabu, kad dekretas dėl Pijaus XII herojiškų dorybių
pripažinimo sužadino komentarus apie Pijaus XII vaidmenį karo metais ir apie Benedikto
XVI sprendimą tokį dekretą pasirašyti. Kategoriškai Pijų XII vertinantys nepagailėjo
panašaus tono pastabų ir apie Benediktą XVI, jo elgesį ir sprendimus. Pasigirdo kalbų,
jog gal reiktų „peržiūrėti“ sausio viduryje numatytą popiežiaus vizitą į Romos Sinagogą
ir susitikimą su Romos žydų bendruomene. Tačiau netrukus buvo oficialiai patvirtinta,
kad jokių pakeitimų dėl popiežiaus apsilankymo nėra.
Į kaltinimus dėl popiežiaus
Benedikto XVI dekreto teko replikuoti keliems katalikų atstovams. Kardinolas Walter
Kasper, Popiežiškosios komisijos santykiams su hebrajizmu pirmininkas, Italijos dienraščiui
„La Stampa“ komentavo, jog popiežiaus vizito į Romos sinagogą atšaukimas būtų „absurdas“.
Pasak jo, neigiamas ir labai emocines reakcijas buvo galima numatyti, tačiau reikia
viltis, kad laimės sveika nuovoka. Komentuodamas priekaištus dėl Pijaus XII „tylos“
nacistinio režimo atžvilgiu, kardinolas Kasper sakė, jog popiežius turėjo rinktis
atsargią kalbą savo svarbiausiuose pasisakymuose. Kitaip jo pasisakymai galėjo atnešti
daugiau žalos, kaip kad olandų vyskupų atveju. Pastarieji viešai pasmerkė nacistinį
režimą, tačiau tuo pačiu suteikė progą režimui imtis dar didesnių represijų tiek prieš
žydus, tiek prieš katalikus. Nepaisant to, Pijaus XII priešiškumas nacistiniam režimui
akivaizdus iš kitų viešų ir privačių gestų.
Iš kitos pusės, kardinolas Kasper
patikslino, kad beatifikacijos byla yra skirtingas dalykas nuo istorinio tyrimo. Šią
pastabą išplėtė Šventojo Sosto spaudos salės direktorius tėvas Federico Lombardi.
Beatifikacijos byloje dorybės yra suprantamos krikščioniško tikėjimo šviesoje. Tai
santykis su tikėjimu, o ne su politika. Dorybių pripažinimas reiškia, kad Pijus XII
buvo geras krikščionis, galintis būti pavyzdžiu kitiems. Nepriklausomai nuo to, iš
istorinės perspektyvos jo pontifikatą galima vertinti įvairiai ir turėti skirtingas
nuomones.
Tiek kardinolas Kasper, tiek tėvas Lombardi atmetė kai kurių istorikų
priekaištus dėl to, kad dar neatidaryti Pijaus XII pontifikato archyvai. Tėvas Lombardi
priminė, kad tai nėra koks nors slėpimas ir vengimas juos parodyti, o techninis klausimas,
kaip jau ne kartą sakyta. Turima keliolika milijonų puslapių dokumentų apie Pijaus
XII pontifikatą. Su dabartinėmis personalo jėgomis reiks dar kelerių metų, kol jie
bus sukataloguoti sekant tokį pat metodą ir procedūras, kaip ir visais kitais atvejais.
Kai tai bus pabaigta, archyvai bus atidaryti. Kita vertus, netiesa, kad istorikai
neturi kuo remtis. Žinoma, suprantamas jų troškimas turėti visus egzistuojančius dokumentus,
tačiau nuomonę galima susidaryti ir iš 1965 metais išleistų dvylikos tomų, kuriuose
surinkti Šventojo Sosto dokumentai, liečiantys Antrąjį pasaulinį karą. Iš kitos pusės,
kaip prieš kurį laiką buvo pastebėjęs kardinolas Bertone, Popiežiaus valstybės sekretorius,
visiems yra prieinamas Vatikano biuro dėl karo pabėgėlių archyvas, kurį Pijus XII
įsteigė karui prasidėjus ir kuriame yra trys milijonai puslapių, dokumentuojančių
periodą iki 1947 metų. Nors juose yra naudingos informacijos, tačiau po atidarymo
archyvu kažkodėl niekas beveik nesidomėjo. Atrodo, svarbiau buvo ne archyvo turinys,
o garsiai reikalauti jo atidarymo. (rk)