Susitikęs su Romos Kurijos vadovais popiežius apžvelgė svarbiausius 2009 m. Bažnyčios gyvenimo įvykius

Pirmadienį įvyko tradicinis prieškalėdinis Šventojo Tėvo susitikimas su Romos Kurijos vadovais, kurio metu popiežius ne tik palinkėjo savo artimiausiems bendradarbiams džiugių šventų Kalėdų, bet taip pat, kaip įprasta, apžvelgė pastarųjų vienerių metų Bažnyčios gyvenimo panoramą.

Ilgą, daugiau kaip pusvalandį trukusią kalbą popiežius pradėjo primindamas Kunigų metus, kurie buvo pradėti užbaigus apaštalui Pauliui skirtus jubiliejinius metus. Nuo apaštalo, skelbusio Kristų viso tuometinio žinomo pasaulio tautoms figūros, - sakà popiežius, - perėjome prie Arso klebono, liudijančio kaip per paprastą ir kuklų žmogų, Dievas nuveikia didžius darbus, kaip jis keičia pasaulį, pradėdamas nuo žmonių vidinio atsinaujinimo.

Šiais besibaigiančiais metais Bažnyčios dėmesio centre buvo Afrikos žemynas,- sakė popiežius, toliau savo kalboje primindamas du įvykius – savo kelionę į Afriką ir Romoje vykusią, Afrikai skirtą, Vyskupų Sinodo asamblėją. Pradėdamas nuo kelionės, Benediktas XVI prisipažino, jog didžiausią įspūdį jam paliko liturgijos šventimas. Mačiau didį žmonių džiaugsmą, išreiškiamą taip pat ir kūno judesiais, o tuo pat metu ir nepaprastą sakralumo pajutimą, supratimą, jog esme gyvojo Dievo akivaizdoje. Buvimas Dievo akivaizdoje negąsdina ir neverčia sustingti. Esantys Dievo akivaizdoje nei laikosi kažkokių griežtų rašytinių taisyklių, nei veržiasi į priekį ir netvarkingai šūkauja. Afrikoje mačiau tai, ką Bažnyčios tėvai vadino „blaiviu apsvaigimu“; mačiau džiaugsmo kupinus žmones, bet kartu ir nepaprastą darną, kylančią iš vidaus ir įkvepiančią bendruomenišką Dievo šlovinimą, iš kurio kyla taip pat artimo meilė ir savitarpio atsakomybė.

Kalbėdamas apie Afrikai skirtą Sinodą, popiežius priminė, jog pagrindinis jo tikslas buvo apžvelgti Bažnyčios Afrikoje gyvenimą ir apsvarstyti jos pašaukimą kurti susitaikinimą, teisingumą ir taiką. Vyskupų pareiga, - sakė popiežius, - teologiją paversti sielovadine praktika; Šventojo Rašto ir Tradicijos tiesas ir vertybes įgyvendinti konkrečiomis dabartinėmis vietinėmis sąlygomis. Tęsdamas Sinodo temą, popiežius atskirai iškėlė susitaikinimo vertybę, kuri kartu su teisingumu, yra viena pagrindinių taikos sąlygų. Tikra taika įmanoma tik susitaikius viduje. Vadovaudamasis šituo įsitikinimu, Sinodas svarstė įvairiausius būdus, kuriais Bažnyčia, vykdydama savo specifinę žmonių tarpusavio susitaikinimo ir jų sutaikinimo su Dievu misiją, galėtų prisidėti prie pastovios ir teisingos taikos Afrikoje kūrimo.

Romos Kurijos vadovams sakytoje kalboje apžvelgdamas besibaigiančius Bažnyčios gyvenimo metus, Benediktas XVI tarp svarbiausių įvykių paminėjo ir savo kelionę į Šventąją Žemę ir Jordaniją. Ir čia raktažodis yra „susitaikinimas“. Tenai viskas byloja apie susitikinimą, viskas šaukiasi susitaikinimo, teisingumo ir taikos.

Lankydamasis Yad Vashem memoriale mačiau žmogaus nuopuolio žiaurumą, kuris apakintas nežmoniškos ideologijos pasiuntė į mirtį milijonus nekaltų žmonių, o tuo pačiu norėjo išstumti iš pasaulio ir Dievą – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą ir Jėzaus Kristaus Dievą. Ta vieta, pasak popiežiaus, būdama visų pirma monumentas, pastatytas tam, kad liudytų prieš neapykantą, kartu yra ir raginimas apsivalyti, atleisti ir mylėti. Apsilankymas memoriale, liudijančiame apie žmogaus nuopuolį, suteikė dar didesnės reikšmės po to sekusiam svarbiausių vietų liudijančių apie tikėjimą lankymui.

Atskirai popiežius paminėjo savo vizitą Jordanijoje ir apsilankymą Jėzaus krikšto vietoje, kuri, būdama porą šimtų metrų žemiau jūros lygio, kartu yra pati žemiausia vieta pasaulyje. Kaipgi šia proga neprisiminti apaštalo šv. Pauliaus laiško Efeziečiams žodžių: „Jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje“ (Ef 4,9). Jėzaus Kristaus asmenyje Dievas nusileido į žmogaus asmens gelmes, iki pat neapykantos ir nužmogėjimo nakties, iki nutolimo nuo Dievo sutemų, idant ten uždegtų savo meilės šviesą. Kristus nužengė į tamsiausią žmogaus naktį; jis nužengė net į pragarus. Tačiau prisikėlęs jis visą žmoniją kviečia pas Dievą ir būdamas tikras žmogus jis mums nepaliauja liudijęs, jog Dievas visada yra „Dievas su mumis“.

Dalį savo kalbos popiežius skyrė ir kelionei į Čekiją. Prieš kelionę kartais mane įspėdavo, kad tos šalies gyventojų dauguma yra netikintys, kad krikščionys ten tik mažuma. Tad juo labiau mane džiugino nuoširdumas ir bičiulystė, kurių kupini žmonės visur mane sutikdavo. Suprantama, - sakė popiežius, - kad kai kalbama apie naująjį evangelizavimą, netikintys žmonės galbūt išsigąsta. Jie nenori tapti Bažnyčios misijos objektu, nenori atsisakyti tos laisvės ir nepriklausomybės, kurią jie mano turį. Tačiau Dievo problemos neišvengia ir jie, net jei šį klausimą jie kelia kitaip negu tikintieji. Dėl to evangelizuodami, - tęsė popiežius, - mes visų pirma turime rūpintis, kad netikintis žmogus, būtų ieškančiu žmogumi, kad nepašalintų Dievo klausimo iš savo klausimų ir abejonių akiračio. Čia popiežius priminė pranašo Izaijo paminėtą vadinamąjį „pagonių kiemą“, tai yra tą Jeruzalės šventyklos vietą, į kurią susirinkę netikintys gyvojo Dievo, gali garbinti nepažįstamą Dievą. Būdama gyvojo Dievo šventovė, Bažnyčia tuo pat metu privalo būti ir „pagonių kiemas“. Bažnyčia turi palaikyti gyvus ir vaisingus ryšius taip pat ir su netikinčiais žmonėmis; Bažnyčia negali jų palikti bedieviais, bet privalo juos artinti prie nepažįstamo Dievo.

Kalbos pabaigoje popiežius vėl grįžo prie Kunigų metų temos. Mes, kunigai, turime tarnauti visiems – ir tiems, kam Dievas yra artimas, ir tiems, kam Jis Nepažįstamas. Turime taip pat nuolatos atsiminti, kad dažniausiai pas Dievo žmones veda kitų žmonių – Dievo bičiulių – duodamas pavyzdys. Mūsų kunigiškosios tarnystės esmė ir yra pašaukimas būti Kristaus bičiuliais, Dievo bičiuliais, kad per mus ir kiti galėtų susibičiuliauti su Dievu,- kalbėjo popiežius pirmadienio rytą, kaip kasmet prieš Kalėdas, susitikęs su Romos Kurijos vadovais. (jm)