Tėvas Samir. Rytų Bažnyčių išnykimas būtų tragedija tiek krikščionims, tiek musulmonams.
Žinių agentūra „AsiaNews“ publikavo islamologo Samir Khalil Samir, Libane dirbančio
jėzuito straipsnį apie rytų Bažnyčių reikšmę.
Tėvas Samir primena, kad ateinantis
vyskupų sinodas, vyksiantis 2010 metų spalio mėnesį, bus skirtas būtent rytų Bažnyčioms.
Tai negausios, bet labai senos bažnytinės bendruomenės, gyvuojančios dabartinėse musulmonų
daugumos šalyse ir neretai ten įsikūrusiose dar prieš paties islamo atsiradimą.
Su
kokiomis problemomis, kokiomis temomis susidurs būsimas vyskupų sinodas? Pirmiausia
su sudėtinga politine ir konfliktine situacija. Rytų Bažnyčios dažnai gyvena konfliktiniame
kontekste. Kai kurie konfliktai yra jau įsisenėję, kaip kad Izraelio ir Palestinos
atveju, kiti neseni, susiję su karu Irake.
Kitas reikšmingas faktorius rytų
regione yra 1979 metų Irano revoliucija, suaktyvinusi visų musulmonų šiitų judėjimą.
Trečias faktorius yra islamistinio terorizmo išplėtojimas, perduodamas ir kitiems
regionams. Prie viso to reikia pridėti islamiško fundamentalizmo stiprėjimą, kuris
pasireiškia radikalios islamo doktrinos dėstymu, išoriniais ženklais, islamiškos teisės
įvedimu, dėl ko krikščionys priversti elgtis „islamiškai“ arba patiria diskriminaciją.
Visų šių veiksnių kombinacijos rezultatas yra akivaizdus religinės laisvės sumažėjimas.
Kokie
yra krikščionių atsakymai į tai? Kartais atsakymas yra priešiška reakcija, kuria kietomis
priemonėmis siekiama ginti savo krikščionišką tapatybę. To netrūksta, pavyzdžiui,
Egipte. Tačiau dar dažnesnis atsakymas yra emigracija. Rytų musulmonai dažnai emigruoja
dėl ekonominių motyvų ir neretai sugrįžta į savo šalį po kelerių metų. Krikščionys
emigruoja tiek dėl ekonominių, tiek dėl religinių motyvų ir neretai su išankstiniu
ryžtu nebegrįžti į savo šalį.
Emigracija turi dvi puses. Ji nėra vienareikšmiškai
negatyvus reiškinys. Viena vertus, emigracija išplečia akiratį. Atsidūrimas kitoje
aplinkoje stimuliuoja, verčia atsiverti kitoms bendruomenėms ir idėjoms. Tai, pavyzdžiui,
JAV gyvenančių koptų pavyzdys. Be to praturtėję bendruomenės nariai gali paremti savo
tėvynainius. Kita vertus, emigracija labai susilpnina vietinę bendruomenę. Neretai
emigruoja turtingesni, drąsesni, užnugaryje palikdami silpnesnius. Taip susikuria
uždaras ratas: krikščionys emigruoja dėl blogos situacijos, tačiau jiems išvykus likusiems
ji dar labiau pablogėja. Kyla realus pavojus, kad praėjus keliems dešimtmečiams rytų
Bažnyčios gali visai išnykti, ištirpti.
Tėvo Samir nuomone, to pasekmės būtų
labai liūdnos tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek pačioms musulmonų visuomenėms. Visuotinei
Bažnyčiai todėl, kad ji prarastų dalį savo tradicijos, kultūros ir gyvos minties.
Šio praradimo negalėtų kompensuoti jokios studijos ir jokios knygos. O musulmonų visuomenė
prarastų balsą, kuris skiriasi nuo daugumos balso. Krikščionių išnykimas iš musulmonų
daugumos visuomenių padarytų jas labiau uždaromis. Ir priešingai, šiandien krikščionys
dažnai stimuliuoja tokias temas kaip dialogas ir taikus sambūvis. Ir iš istorinės
perspektyvos galima teigti, kad krikščionys daug prisidėjo prie islamo kultūros sužydėjimo.
Tėvas Samir paminėjo pora pavyzdžių. Pirmiausia VIII-XII amžių sirų krikščionis, kurie
musulmonams padėjo susipažinti su helenistine mintimi, medicina, mokslu. Jie atliko
tarsi kultūrinio tilto vaidmenį. Panašų vaidmenį rytų krikščionys atliko XIX-XX amžiuose,
versdami europietiškos minties veikalus, pristatydami mokslo pasiekimus Europoje.
(rk)