Trečiasis Advento Sekmadienis

Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną. (Lk 3,10-18)

PAPRASTUMO DIDYBĖ, Mons. Adolfas Grušas

Kad Kalėdų diena neateitų netikėtai ir neužgriūtų mūsų tarsi nemalonumas, šiandien esame raginami pakelti savo žvilgsnius aukštyn ir neleisti, kad mūsų širdys būtų apsunkintos pernelyg daugeliu rūpesčių, išsiblaškymų, kad nebūtume apsvaiginti savo pačių tariamos visagalybės.

Dievui nepatinka, kai žmonės apie Jį galvoja ir mėgina Jį suvokti, vadovaudamiesi vien tik savo siauru išmanymu. Kaip tik todėl Jis ir atėjo pas žmones, kad papasakotų apie save ir tai, kaip paprastai, padarė naujai, netikėtai, nesiderindamas prie žmogiškų schemų.

Ateidamas į pasaulį Dievas nepasirinko imperatoriaus žmonos, bet paprastą ir tvirtai tikinčią Nazareto mergaitę; Jo Žodis pasigirdo ne to laikmečio galiūnams, bet Jonui Krikštytojui, kuris taip pat ir mus kviečia parengti širdis Kalėdų šventei.

Žmonės, iš Jeruzalės atėję į Jericho apylinkes pamatyti Jono Krikštytojo, aistringo ir atkaklaus pranašo, bei išgirdę jo žodžius buvo nustebinti ir sujaudinti. O kas, jei Jonas Krikštytojas yra teisus? Kas, jei iš tiesų gyvenimas nėra neišsprendžiamas chaosas, teikiantis mums daugiau vargo, negu džiaugsmo? Kažkuris iš atkeliavusiųjų nedrąsiai prisiartino prie pranašo ir pasiteiravo: „Tai ką gi mums daryti?“

„Ką turime daryti?“- tai klausimas, kylantis ir mūsų širdyse, kai pažvelgiame į save, kai leidžiame tylai atskleisti mūsų laimės ir gėrio troškimą, kai patirtos nesėkmės parodo žiaurią gyvenimo tiesą ir norime pasirengti tokioms Kalėdoms, kurios neliktų vien emocijomis, bet taptų atsivertimu laimei ir gėriui.

„Ką turime daryti?“- klausiame mes, ir pasaulis atsako: „Gerai įsitaisyk gyvenime, dirbk, uždirbk, ilsėkis, gydykis, pasiduok emocijoms, nekreipk dėmesio į kitus, viską daryk savo labui…“ Visi pažįstame žmonių, įsitikinusių, jog užtenka būti aukštesniam, lieknesniam, turtingesniam už kitus, šalia savęs turėti keletą žmonių, kad galėtų jaustis laimingu…

Ar iš tiesų šie dalykai gali pripildyti širdį? Ar kartais nėra taip, jog, klausydami vien tų balsų, visą savo energiją skiriame klaidai? Kas, jei pas gerąjį Dievą, kaip įsitikinsime gyvenimo pabaigoje, vedė visai kitas kelias? Argi negali būti, kad pasaulis iš tiesų nesugeba duoti tikro atsakymo, o maskuodamas savo tuštumą, ją pripildo vien skambiais žodžiais?

Jonas Krikštytojas klausiusiems atsako švelniai, bet drauge ryžtingai. Jo patarimai atrodo smulkmeniški, netgi banalūs, visiškai nesprendžiantys mūsų iškeltų problemų: pasidalykite, nereikalaukite daugiau, neskriauskite, neskųskite… Ir tai viskas?! Išgirdę tokius atsakymus liekame nustebinti, kažkiek netgi nuvilti. Tačiau Jonas yra teisus: iš mažų dalykų gimsta širdies atvirumas. Juk tikriausiai ne vienas iš mūsų savo gyvenime tam tikru momentu pradeda kurti didingus ir neįmanomus planus, pavyzdžiui: važiuosiu į Afriką savanoriu – tačiau nepastebiu netoli gyvenančios vienišos senutės, kuriai verkiant reikia pagalbos, arba: važiuosiu savaitei į vienuolyną susikaupti tyloje – bet nerandu per dieną penkių minučių nuoširdžiai maldai, arba: kasdien skirsiu laiko mąstymui – ir nežiūrint to, nedrįstu išbraukti iš dienotvarkės nė vieno nenaudingo ir plepalų pilno susitikimo…

Jonas yra teisus: turime gerai daryti tai, kam esame pašaukti, ir turime tai daryti su džiaugsmu, nuoširdžiai ir paprastai. Tokiu atveju mūsų gyvenimas tampa pranašyste, keliu, kuriuo į pasirengusią Jį priimti širdį ateina Mesijas.

Muitininkams buvo įprasta sukčiauti, kareiviams buvo normalu rodyti savo jėgą, žmonėms buvo įprasta kaupti tai, ką turi. Jonas susirinkusiems prie Jordano parodo kitą galimą visų tų žmonių gyvenimo istoriją: būti garbingiems, nevartoti prievartos, dalytis su kitais. Taip pat ir mūsų laikais savotišku didvyriškumu laikomas garbingas darbas, pranašais pavadinami nuolankūs žmonės šiame rykliais užtvindytame pasaulyje ir keistuoliais laikomi tie, kurie ką nors daro nereikalaudami atlyginimo.

Iš tikrųjų Jono Krikštytojo žinią mums siunčia pati Kalėdų šventė, primindama, jog Dievas, ateidamas pas mus, tapo Kūdikiu, panoro būti mažu. Mes irgi per savo paprastus darbus galime rasti šviesą...