Tradiciniai Rarotų giedojimai

Gruodžio 5-osios pavakarę į Klaipėdos etnokultūros centrą rinkosi miestelėnai ir svečiai prisiminti ar vėl iš naujo pažinti „Rarotinius giedojimus“. Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė, sveikindama gausiai susirinkusius dalyvius džiaugėsi, jog įsibėgėja renginių ciklas, leidžiantis giliau pažinti katalikiškąją liaudies tradiciją. Renginyje dalyvavo kunigas Saulius Stumbra, kuris pristatė „Rarotų“ istorinę kilmę, tradicijas ir liturgiją, apžvelgė Marijos valandų („gadzinkų“) kelią į Lietuvą ir senas giedojimo tradicijas. Prelegentas pastebėjo, jog Marijos valandos nebuvo tik bažnytinis giedojimas, jos buvo giedamos ir Advento vakarais namuose, šeimai susėdus prie stalo, ar dirbant įvairius darbus. Kunigas apgailestavo, jog ši graži liaudiškojo pamaldumo tradicija deja liko tik bažnyčiose, namuose mažai praktikuojama. -Dera pastebėti, jog kaimyninėje Lenkijoje Marijos valandų ir Rarotų tradicijos iki šios dienos išlikusios gyvos – kalbėjo kunigas, tai gali būti sektinas pavyzdys ir mums sugražinti į šeimas bendros maldos tradiciją, kuri buvo tokia gyva iki sovietmečio. Aptaręs Rarotinius giedojimus kunigas pristatė svečius, kurie padės pažinti ar prisiminti Marijos valandų giedojimo tradicijas – tai Vilniaus arkikatedros bazilikos liaudies giesmių ansamblis, vadovaujamas Janinos Bukantaitės. Šis kolektyvas kiekvieną Advento sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje liaudiškai gieda Marijos valandas. Džiugu, jog tą vakarą žiūrovų nebuvo, nes gausiai susirinkę žmonės giedojo kartu su minėtu ansambliu. Melodijos autentiškos – jas ekspedicijų metu surinko prof. habl. dr. A. Motuzas, dauguma tų melodijų užrašyta Žemaitijoje. Įdomu, jog šiandien bažnyčiose dažniausia girdime Juozo Naujalio aranžuotas melodijas, kurios visad ir skambėjo tik bažnyčioje, namuose buvo giedama savomis, išnešiotomis, išgyventomis melodijomis, kurios tokios artimos krašto dainai. Baigus giedoti Marijos valandas ansambliečiai sugiedojo dar keletą autentiškų Advento giesmių.

Kaip senais vakarais, pabėgę nuo darbų ir miesto šurmulio viltingai, tradiciškai ir su malda, budėdami praleidome adventinio šeštadienio vakarą. Tradicija – tai lobis, kurį perduodame iš kartos į kartą, ne tik žodžiu, bet ir gyvenimu. Nuostabu ir džiugu, jog bandome gaivinti ir vėl iš naujo pažinti tas tradicijas, kurios būrė draugėn šimtus metų mūsų protėvius.

Vakaras baigėsi pažadu, jog panašių renginių dar bus.

Kun. Saulius Stumbra