Kovoje su priešpėstinėmis minomis – didelė pažanga, bet darbų dar daug

Penktadienį Kolumbijoje, Kartaginos mieste, baigėsi didelė tarptautinė konferencija, skirta Konvencijos dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo (Otavos konvencijos) peržiūrai. Otavos konvencija buvo parengta 1997 metais ir pradėjo galioti 1999 metais, kai ją ratifikavo 40 valstybių. Pagal įprastą tarptautinę praktiką, kas penkerius metus yra rengiama peržiūros konferencija, kuri susumuoja padarytą pažangą ar trūkumus.

Konferencijoje Kolumbijoje dalyvavo per tūkstantį dalyvių: aktyvistų, nuo minų nukentėjusių aukų, valstybių atstovų.

Parengta visuotinė ataskaita leidžia džiaugtis rezultatais, pasiektais per pastaruosius dešimt metų, nuo 1999-ųjų.

Nuo minų buvo išvalyta daugiau nei 3000 kvadratinių kilometrų, sunaikinta 2,2 milijono priešpėstinių ir 250 000 prieštransportinių minų, pašalinta daugybė kitų sprogmenų, likusių po ginkluotų konfliktų. 86 valstybės sunaikino turėtas priešpėstinių minų sankaupas, iš viso apie 44 milijonus vienetų. Beveik keturios dešimtys gamintojų atsisakė šio mirties verslo. Priešpėstinės minos vis rečiau naudojamos kovos lauke. Jei 1999 metais jas naudojo 15 valstybių, tai 2007 metais dvi, Rusija ir Mianmaras. Minų atsisako, nors gal ir ne savo noru, įvairios sukarintos grupuotės, nepriklausančios valstybių karinėms pajėgoms. Jei 1999 metais grupuotės minas naudojo 19-oje valstybių, tai šiandien jau tik septyniose. Be to, praėjus dešimtmečiui, minų nebenaudoja beveik šešios dešimtys grupuočių.

2008 metų duomenimis nuo minų nukentėjo apie 5200 asmenų. Palyginus su ankstesniais metais, kai aukų skaičius siekdavo keliolika ar net dvidešimt tūkstančių, tai irgi geras rezultatas. Bet vis dėlto dar be galo prastas, reiškiantis tūkstančius sužalotų likimų.

Otavos konvencijos nėra ratifikavusios 39 valstybės, tarp jų Kinija, Indija, JAV, Pakistanas ir Rusija. Tiesa, pastarosios tvirtina, jog laikėsi pažado nepardavinėti minų. Potencialios priešpėstinių minų gamintojos yra 13 šalių, o tikrai pastaraisiais metais jas gamino Indija, Mianmaras ir Pakistanas. Baltarusija, Graikija ir Turkija neįvykdė savo įsipareigojimo sunaikinti turimas minas. 70-yje valstybių tebėra užminuotų ir neišvalytų teritorijų.

Konferencijoje Kartaginos mieste dalyvavusi Jėzuitų pabėgėlių tarnyba (JRS), viena iš Tarptautinės iniciatyvos dėl minų uždraudimo (ICBL) steigėjų, išplatino komunikatą, kuriame dar karta primena darbus, kuriuos reiktų padaryti kuo greičiau. Pirma, teikti daugiau pagalbos minų aukoms, pavieniams asmenims ir bendruomenėms. Antra, greičiau valyti dar užminuotas teritorijas. Trečia, raginti Otavos sutartį pasirašyti dar to nepadariusias valstybes. Ketvirta, raginti valstybes prisidėti prie Oslo konvencijos, draudžiančios naudoti klasterines bombas, kurios savo aklu veikimu ir pirmiausia civiliams daroma žala tiek konflikto, tiek pokonfliktiniu periodu nedaug skiriasi nuo priešpėstinių minų. Beje, 1997 metais Tarptautinė iniciatyva dėl minų uždraudimo buvo apdovanota Nobelio taikos premija. Ši iniciatyva daug prisidėjo prie Otavos konvencijos atsiradimo. (rk)