Arkivyskupas Marchetto. Savanorystės pagrindas yra priklausymo vienai žmonių šeimai suvokimas

Gruodžio 5-ąją Jungtinių Tautų Organizacija yra paskelbusi Tarptautine savanorių diena, pripažįstant savanorystę kaip nepaprastą energijos, solidarumo ir vystymosi šaltinį, gyvybiškai svarbų visuomenės gyvenimui. Vargu ar reikia pridurti, kad savanorystės idėja yra ypač artima krikščioniškai pasaulėžiūrai, artimo meilės priesakui.

Gruodžio 5-ąją Romoje Italijos prezidentas Napolitano įteikė premijas kai kuriems savanoriams, priklausantiems Tarptautinių krikščioniškų savanoriškų pagalbos tarnybų federacijai ir nusipelniusiems savo darbu besivystančių šalių bendruomenių naudai. Renginyje dalyvavo Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto, pasidalijęs keliomis mintimis apie vystimąsi.

Arkivyskupas priminė Bažnyčios socialinės doktrinos mokymą, jog nepakanka vystimąsi aprašyti tik ekonominiais terminais. Tai detaliai ir nuosekliai išdėstyta Pauliaus VI enciklikoje „Populorum Progressio“, publikuotoje 1967 metais. Globalizacijai dar besibeldžiant į duris, Paulius VI įžvalgiai rašė, jog vystymasis turi daug dimensijų, daug tikslų. Ekonominiu požiūriu, tai aktyvus ir lygus dalyvavimas pasaulio ekonomikoje, bet pirmiausia išsivadavimas nuo bado grėsmės. Socialiniu požiūriu, tai solidarių ir išprususių visuomenių kūrimas. Politiniu požiūriu, tai taikūs ir laisvi politiniai režimai.

Nesenoje popiežiaus Benedikto XVI socialinėje enciklikoje „Caritas in veritate“ klausiama kokie „Populorum Progressio“ lūkesčiai buvo išpildyti. Neseniai paskelbti duomenys parodė, kad badas yra nuolatinis šimtų milijonų žmonių palydovas, nors materialiai maisto pasaulyje pagaminama ar gali būti pagaminta tiek, kad užtektų visiems.

Galima konstatuoti, kad ekonominis ir technologinis progresas, nors ir palengvinęs daugybės žmonių gyvenimus, atvėręs valstybėms daug perspektyvų, savaime visko neišsprendžia. Be to, nuolat reikia saugotis, kad ekonomika ir technologija nepamestų žmogaus iš akių, iš priemonių tapdamos tikslais pačios sau.

Dabartinė globalizacija suartino žmones kaip niekad anksčiau. Tačiau nepadarė jų broliais, vienos šeimos nariais. Šis brolybės trūkumas gali virsti dideliais skilimais. Jau šiandien jis yra kliūtis vystymuisi. Brolybė nepasiekiama ekonominėmis ir technologinėmis priemonėmis, tam reikia etikos ir sąžinių formacijos. O ar be savęs atpažinimo ir suvokimo kaip vienos šeimos narių yra įmanomas tikras solidarumas, tikra asmenų ir tautų bendrystė? Ar toks suvokimas nėra ir savanorystės pagrindas? (rk)