Popiežiaus kalba pirmojo Advento sekmadienio vidudienį

Sekmadienio vidudienio maldos proga popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie ką tik prasidėjusį Advento liturginį laikotarpį, kuriuo taip pat prasideda ir naujas liturginių metų ciklas.

Šį sekmadienį, Dievo malonės dėka, žengiame į naujuosius liturginius metus, kurie prasideda Adventu, pasirengimo Viešpaties gimimui laikotarpiu,- kalbėjo popiežius. Vatikano II Susirinkimo liturginėje konstitucijoje sakoma, jog Bažnyčia „per metus išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo“. Ir kad „taip minėdama atpirkimo slėpinus, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės“ (SC 102). Susirinkimas pabrėžia, jog liturgijos centras yra pats Kristus, aplink kurį, tarsi aplink saulę, sukasi kaip planetos – artimiausia – Švenčiausioji Mergelė Marija, paskui kankiniai ir kiti šventieji, kurie „danguje tobulai šlovina Dievą ir užtaria mus“ (SC, 104).

Tokie yra liturginiai metai, žiūrint, jei taip galima sakyti, „iš Dievo perspektyvos“, - tęsė popiežius. O kas jie yra žiūrint iš žmogaus, istorijos, visuomenės pusės? Kuo jie svarbūs? Į tai mums atsako Advento kelias, kuriuo šiandien pradedame eiti. Šiuolaikiniam pasauliui labai reikia vilties: jos reikia ir besivystančių, ir turtingų šalių gyventojams. Nes juk plaukiame tuo pačiu laivu ir visi drauge turime išsigelbėti. Matydami žlungančius melagingus pažadus vis labiau suprantame, kad mus reikia patikimos vilties, kurią gali duoti tik Kristus, kuris yra, kaip sakoma Laiške Žydams, „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (13,8). Viešpats Jėzus pas mus atėjo praeity, ateina dabar, ateis ir ateity. Jis viešpatauja visiems laikams, nes buvo miręs ir prisikėlė. Jis yra Gyvasis, kuris dalindamasis su mumis žmogiškuoju silpnumu, tuo pat metu mums garantuoja paties Dievo tvirtumą. Jis yra „kūnas“ kaip mes ir „uola“ kaip Dievas. Kas trokšta laisvės, teisingumo ir taikos, tas gali drąsiai pakelti galvą, nes Kristaus dėka mūsų išvadavimas arti (plg. Lk 21, 28), - girdėjome šios dienos Evangelijoje. Galime tvirtinti, kad Kristus liečia ne tik krikščionis, ne tik tikinčiuosius, bet visus žmones, nes jis, būdamas tikėjimo ašis, drauge yra ir vilties pamatas. O vilties nuolat reikia kiekvienam žmogui, - sakė popiežius ir kalbą prieš vidudienio maldą, kaip paprastai, užbaigė primindamas Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri yra tobulas pavyzdys žmogaus, gyvenančio viltimi, paremta tikėjimu į Gyvąjį Dievą. Jinai yra Advento Mergelė – tvirtai stovinti „išganymo dabartyje“, širdyje sauganti visus praeities pažadus ir žvelgiant į ateitį, į jų galutinį išsipildymą. Jinai mus temoko žengti į šitą adventinį malonės metą ir džiugiai bei atsakingai pasitikti Dievą, ateinantį į mūsų asmeninį ir visuomeninį gyvenimą.

Po drauge su maldininkais kalbėtos Viešpaties Angelo maldos, popiežius priminė gruodžio 1 d. minimą Pasaulinę kovos su AIDS liga dieną. Mano mintys pirmiausia su šia liga sergančiais žmonėmis, ypač su vaikais, su vargstančiaisiais ir atstumtaisiais. Bažnyčia nesiliauja kovojusi su šia liga savųjų institucijų veikla ir jose dirbančių žmonių pasiaukojimu. Dar kartą kreipiuosi į visus ir prašau, - sakė popiežius, - malda ir materialine pagalba padėti ŽIV užsikrėtusiems žmonėms, kad jie pajustų Viešpaties paguodą ir viltį. Taip pat dar kartą raginu negailėti jėgų ir koordinuoti pastangas siekianti kuo greičiau nugalėti šią ligą.