Vyskupo Antano Vaičiaus mirties metinės

Lapkričio 25 dieną Telšių šv. Antano Paduviečio Katedroje prisimintas šviesaus atminimo vyskupas Antanas Vaičius, daug metų tarnavęs Telšių vyskupijos tikintiesiems. Į mirties metinių paminėjimą susirinko gausus būrys dvasininkų bei tikinčiųjų. Vyskupo mirties metinių šv. Mišios buvo aukojamos 12 valandą. Iškilmingai liturgijai vadovavo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo kiti svečiai vyskupai: Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, Panevėžio vyskupas ordinaras Jonas Kauneckas, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Panevėžio vyskupas emeritas Juozapas Preikšas bei dabartinis Telšių ganytojas Jonas Boruta SJ. Taip pat Eucharistiją šventė ir nemažas būrys vyskupijos dvasininkų, kurių daugelį kunigiškai tarnystei pašventino būtent a.a. vyskupas A. Vaičius.

Problemos nebuvo svetimos

Šv. Mišių pradžioje susirinkusiuosius pasveikino Telšių vyskupas ordinaras J. Boruta SJ, kuris prisiminė velionio vyskupavimo metus, primindamas jo tarnystės metais ypač aktualias temas: sakramentinio gyvenimo būtinybę, siekį kovoti su priklausomybėmis, ypatingai alkoholizmu, kuris esą yra daugelio šeimų problemų šaltinis, o kartu ir visos visuomenės. Anot ganytojo, šiandien pasaulio socialinis veidas būtų žymiai šviesesnis, jei būtų kreipiamas ypatingas dėmesys kovai su priklausomybėmis tikėjimo perspektyvoje, nes žmogus esą parpuola tada, kai jo gyvenime nebelieka tikėjimo, meilės, kylančios iš bendrystės su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. „Vyskupui A.Vaičiui nebuvo svetimos šios problemos, jis rūpinosi Bažnyčia“, – sakė J. Boruta SJ.

Nepamirš trijų

Eucharistijai vadovavęs arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius susirinkusiesiems pamokslo metu kalbėjo, kad žemaičiai niekada nepamirš trijų vyskupų – Motiejaus Valančiaus, Vincento Borisevičiaus bei Antano Vaičiaus. „Jie visi tarnavo Bažnyčiai labai sunkiais laikais, kai tikintieji pasauliečiai ir kunigai buvo engiami bei persekiojami, kai pildėsi Kristaus pranašystė: ,,Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėl to nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę” (Lk 21, 16-19)”, – ganytojus lakoniškai pristatė arkivyskupas. Jis taip pat nurodė juos vienijusią savybę: ,,Šiuos tris žemaičių vyskupus jungia gili bažnytinė dvasia, padėjusi jiems pačiomis sunkiausiomis sąlygomis rūpintis Bažnyčia.“

Išryškino tarnystės sampratą

Tęsdamas savo mintis, dvasininkas apibūdino vyskupystės, kunigystės tarnysčių sampratą evangeliniame kontekste. „Bažnytinė tarnystė yra patikima ne viešpatavimui, bet tarnavimui. Viešpataujama tuomet, kai į tikinčiuosius žvelgiama iš aukšto, o sprendimus nulemia ne meilė Dievui ar nauda Bažnyčiai, bet savanaudiški išskaičiavimai. Tarnaujama tuomet, kai kunigas ar vyskupas maldoje ieško geriausių sprendimų, kad žmonės prie Dievo artėtų, bet ne toltų.“

Sekdamas popiežiaus Benedikto XVI kalba, pasakyta rugsėjo 12 d. konsekruojant penkis vyskupus, arkivyskupas S. Tamkevičius SJ pakartojo Šventojo Tėvo mintis. „Dievas iš gero tarno tikisi ištikimybės, protingumo ir gerumo, – pabrėžė metropolitas. Ištikimas kunigas ir vyskupas visuomet mąsto ne apie savo naudą ar populiarumą, bet kaip padėti žmonėms pažinti ir pamilti Kristų.

Ištikimybė niekaip nesuderinama nei su savanaudiškumu, nei su drungnumu, kai tarnavimas tik imituojamas. Ištikimybė kunigiškai tarnystei niekuomet nesuderinama su pataikavimu praeinančiomis laiko madoms, kurios bando Evangelijos tiesą atmiežti žmonių nuomonėmis“.

Negali stokoti gerumo

Svečio teigimu, kunigas ir vyskupas privalo protingai tarnauti Bažnyčiai, kas esą skatina visuomet ieškoti tiesos ir gėrio. Tačiau esą būtina naudotis ne pasaulietišku gudrumu, kuris reiškiasi kaip pataikavimas, veidmainystė, yra neatsiejamas nuo karjerizmo ir kitokių nelabai garbingų išskaičiavimų, o evangeliniu protingumu, kuris neatsiejamas nuo nuolankumo ir visuomet kviečia klausytis Dievo žodžio, savo sąžinės balso, o suklydus – kviečia greičiau daryti atgailą.

Galiausiai metropolitas nurodė, jog ši pašvęstoji tarnystė negali stokoti gerumo, kuris, anot jo, turi būti panašus į gerumą paties Kristaus, kuris pamatydavo nelaimėlį bei nusidėjėlį, bet reikale nepagailėdavo ir karčių žodžių. „Žmogus tikrai geras yra tiek, kiek jis yra atsigręžęs į Dievą, kiek tarp jo ir Dievo yra glaudi vienybė. Natūralus, į Dievą nesiremiantis gerumas, kartais būna net pražūtingas“, – tikino vyskupas.

Tokį ir prisimena

Homilijos pabaigoje arkivyskupas pridūrė, jog būtent tokį vyskupą A. Vaičių atsimena Žemaitijos tikintieji – kaip išmintingą, gerą ir ištikimą ganytoją, sakiusį gerus ir padrąsinančius žodžius ir liudijusį juos savo gyvenimu, t.y., tvirtai ir ištvermingai gynusį savo tikinčiuosius.

Pasibaigus šv. Mišioms a.a. vyskupui pagarba atiduota ir „Viešpaties angelo“ malda kaip dar viena dvasinė dovana nusiųsta Katedros šventoriuje, prie velionio kapo, kurio paminklą – iš akmens prof. Antano Kmieliausko iškaltą Rūpintojėlį pašventino arkivyskupas S. Tamkevičius. (Klier. Andrius Tarvidas)