Paskelbta ataskaita apie Dublino arkivyskupijoje vykusius seksualinius nusikaltimus prieš vaikus

Lapkričio 26-ąją buvo paskelbta 720 puslapių Dublino ataskaita („Dublin report“), kurią surašė nepriklausoma komisija, tyrusi kunigų seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. Tyrimas truko trejus metus, jo metu buvo tirtas 1975-2004 metų laikotarpis.

Šis tyrimas paskelbtas po ne taip seniai publikuotos Ryano ataskaitos („Ryan report“), kurioje buvo tiriama bendrai valstybinė ir religinių kongregacijų sukurta mokyklų bei internatų sistema, veikusi Airijoje nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Šiose mokyklose mokėsi dešimtys tūkstančių vaikų, dažnai kilę iš neturtingų, jų išlaikyti nepajėgiančių šeimų, kartais paimtų tiesiog iš gatvės. Ryano tyrimas parodė, kad jei, iš vienos pusės, netrūko daug geros valios ir didelių materialių bei žmogiškų resursų skyrimo, iš kitos pusės, kai kurių mokyklų personalo nariai, dvasininkai ir pasauliečiai, padarė daug nepateisinamų nusižengimų, tarp kurių buvo ir seksualinių nusikaltimų, prieš vaikus.

Dublino ataskaita apima tik Dublino arkivyskupijos teritoriją ir tik kunigų seksualinius nusikaltimus, remiantis ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir arkivyskupijos archyvais. Tai tapo įmanoma po to, kai arkivyskupija prieš keletą metų nusprendė atidaryti savo archyvus, nes klaidų pripažinimo ir jų atitaisymo reikia pačios bažnytinės bendruomenės ištyrinimui.

Dublino ataskaitos rengėjai pabrėžė, kad nereikia tapatinti skundų ir įtarimų skaičiaus su seksualinių nusikaltimų skaičiumi. Ne komisijos kompetencija nustatyti ar tikrai kunigas kaltas, ar nekaltas. Tai teismo kompetencija. Įmanoma, kad teismas, ir taip yra buvę, pripažins kaltinimų kunigui nepagrįstumą. Ataskaitoje dėmesys labiau kreipiamas į tai, kaip bažnytinės ir valstybinės institucijos reaguodavo į skundus, kurių pagrįstumo laipsnis buvo didelis.

Komisija gavo informacijos apie skundus ar įtarimus, nukreiptus prieš 172 kunigus, dirbusius tiriamuoju laikotarpiu. Po pirminės atrankos, paliktos 102 pavardės, o iš jų tyrime detaliai aprašomi 46 kunigų atvejai.

Šių 46 kunigų atžvilgiu turima per 320 skundų. 11 iš jų yra prisipažinę tvirkinę vaikus arba kaltais įvardinti teisme. Du yra prisipažinę dėl dešimčių tvirkinimo atvejų per pora trejetą dešimtmečių. Vienas buvo visiškai išteisintas, kaltintojams prisipažinus davus klaidingus parodymus. Dviejų asmenų atžvilgiu buvo pareikšti įtarimai dėl galimų, bet ne dėl įvykusių faktų. Tyrimo padėtį komplikavo tai, kad 14 kunigų jau yra mirę, tad nebuvo galima išklausyti jų tiesioginių liudijimų ar gynybos. 26 asmenys nebevykdo sielovadinės veiklos: arba tai jiems uždrausta, arba jie visai pašalinti iš kunigų luomo. 6 asmenys vykdo sielovadinę veiklą, čia verta dar kartą priminti, kad jų kaltė neįrodyta arba paneigta. Taip pat nenustatyta, kad įtariamieji ar tikrai nusikaltusieji būtų susibūrę į grupę, veikę organizuotai. Kiekvienas veikė atskirai.

Kaip minėta, komisija pirmiausia tyrė bažnytinių ir valstybinių institucijų reagavimą į skundus. Kai kalbama apie pastarąjį dešimtmetį, komisijos vertinimai dažniausiai yra pozityvūs: gavus skundą, bažnytinė vyresnybė reaguodavo greitai, kunigo pareigos būdavo sustabdomos iki kol nebus didesnio aiškumo, skundai būdavo perduodami policijai ir ši nevilkindavo tyrimo. Deja, kita laikysena konstatuota ankstesniais dešimtmečiais: skundai buvo ignoruojami ar užglaistomi, nors apie juos žinojo aukščiausio rango dvasininkai. Dažnai buvo apsiribojama tik siuntimu pas psichiatrus ir psichologus.

Kaip pažymima ataskaitoje, taip elgdamiesi Dublino arkivyskupijos ganytojai ignoravo bažnytinės (kanonų) teisės normas, kurios numato griežtas bausmes kunigams pedofilams. Iš kitos pusės priduriama, kad ganytojų intencija nebuvo nusikaltusių pateisinimas. Tačiau jie manė, kad paviešinus šiuos pavienių asmenų nusikaltimus, dėmė kris ant visų kunigų ir visos diecezijos, ir tokiu būdu jau padarytas blogis taps dar didesniu. Šiandien, kaip minėta, Dublino arkivyskupija pripažino tokios nuostatos klaidingumą. Ataskaitoje yra daug priekaištų 1988 – 2004 metais Dublino arkivyskupiją valdžiausiam arkivyskupui Desmondui Connellui, tačiau taip pat pripažįstama, kad jis padėjo pagrindus aiškioms ir griežtoms procedūroms, kurios veikia šiandien.

Dublino ataskaitos rengėjai turi daug priekaištų ir valstybės institucijoms, policijai ir medikams, dėl jų tylos ar aplaidžių tyrimų. Tai paaiškinama (bet nepateisinama) tuo, kad Bažnyčia Airijoje atlieka svarbų vaidmenį, turi daug mokyklų bei ligoninių, dauguma vienuolių ir kunigų savo darbą atlieka garbingai. „Deja, gali būti, kad būtent iš tikro svarbus vaidmuo, kurį Bažnyčia atlieka Airijos gyvenime, yra tikroji priežastis, dėl kurios kai kurių (Bažnyčios) narių piktnaudžiavimai buvo nepatikrinti“, rašoma ataskaitoje.

Dabartiniai Bažnyčios Airijoje hierarchai po ataskaitos publikavimo tuoj pat paskelbė ir savo komunikatus. Pirmiausia Dublino arkivyskupas Diarmuid Martin, prisipažinęs, kad jam sunku rasti tinkamų žodžių ir kad joks atsiprašymo žodis nėra pakankamas. Pasak jo, seksualinis piktnaudžiavimas prieš vaikus visada buvo nusikaltimas tiek civilinėje, tiek bažnytinėje teisėje, visada didelė nuodėmė, įžeidžianti Dievą ir žeminanti kunigystę. Vienas iš didžiausių širdgėlą keliančių dalykų ataskaitoje yra Dublino diecezijos ganytojų ir vyresniųjų nesugebėjimas atlikti savo pareigų, nesugebėjimas įvertinti blogio. Ironiška tai, kad pastangos „apsaugoti Bažnyčią“, „išvengti skandalo“ būtent ir nulėmė šiandien Bažnyčioje išgyvenamą baisų skandalą. Arkivyskupas pabrėžė, kad ir toliau griežtai bus laikomasi jau įvestų priemonių, kurios užkerta kelią atvejams panašiems į ankstesnius.

Kardinolas Sean Brady, Armagh arkivyskupas ir visos Airijos primas, atsiprašė visų sužeistų, išreikšdamas gilų apgailestavimą ir gėdą. Jis taip pat pareiškė, jog niekas neturi būti už įstatymo ribų ir užtikrino, jog šiandien Bažnyčios prioritetai yra vaikų saugumas ir gerovė, o ne jos pačios reputacija. (rk)