XXXIV eilinis sekmadienis – Kristus Karalius

Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. (Jn 18, 33-37)

MEILĖS ŠVENTĖ, mons. Adolfas Grušas:

Kristaus Karaliaus iškilmė yra tarsi iš kito pasaulio atėjusi šventė. Iš pažiūros tai iš tiesų didelė iškilmė, kuomet kalbama apie karalių, apie triumfą, kuomet nupurtomos dulkės nuo nuolat su pasaulio galybėmis kovojančios Bažnyčios įvaizdžio ir gal kiek naivokai kalbama apie Kristaus pergalę, kuri lig šiol gal daugiau įsivaizduojama, negu vykdoma. Tai šventė, paliudijanti nepaprastą Kristaus valdžią, laimingą pabaigą, kurios prisiminimo mums taip reikia, baigiant vienus ir pradedant kitus liturginius metus.

Deja, kaip kad paprastai ir būna, Mišių Evangelija mums piešia visiškai kitokį vaizdą…

Čia susiduria dvi galybės: Romos imperijos valdžia, atstovaujama jos prokuratoriaus Poncijaus Piloto, ir menka bei, atrodytų, pajuokos verta Nazareto dailidės, vadinančio save Dievu, galia. Evangelistas Jonas savo aprašytu Jėzaus ir Piloto dialogu kuria vos ne teatrinį vaizdą, kuriame drauge atsiskleidžia ir tikrosios valdžios gelmės.

Pilotas tiki esąs iš tiesų galingas ir mano, kad pas jį atvestas žmogelis yra visiškoje jo valdžioje. Pilotas niekina ir teisiamąjį, ir apskritai visus žydus, todėl jaučiasi esąs savotiškai verčiamas imtis griežtų priemonių. Jis tarsi smaginasi, šaipydamasis iš vargšo dailidės, praradusio savo religijos vyresniųjų paramą. Jis pašiepia Jėzų, siūlydamas Jam iš pažiūros teisingą diskusiją, tačiau iš tiesų tik vaidindamas teisingumą.

Valdžia ir galybė neretai tampa farsu, kai gina vien tik save ir priešinasi kitaip manantiems. Sadukiejai ir vyriausieji kunigai, norėdami išsivaduoti nuo jiems nepatogaus Nazariečio, yra priversti kreiptis pagalbos į visų nekenčiamą Pilotą, turintį galią paskelbti mirties nuosprendį.

Sinedriumas nori nužudyti Jėzų, tačiau negali to padaryti. Pilotas nori išgelbėti Jėzų, kad tuo pažemintų Sinedriumą, tačiau irgi negali padaryti to, ko nori. Ir vienas ir kitas daro tai, ko nenori, todėl prievartiniai susitarimai, baimė, išskaičiavimai padaro juos savo ambicijų įkaitais, o drauge parodo, kad jų turima valdžia yra tik apsimestinė. Vienintelis tikrai laisvas tuo metu yra surištas ir visų išjuoktas Jėzus.

Kaip tik todėl ir Pilotas viso savo pokalbio su Jėzumi metu tiktai klausia. Jis nedaro apklausos, nes nesiklauso atsakymų. Jam rūpi tik užduoti klausimus, tuo būdu paguodžiant savo įžeistą savimeilę.

- Vadinasi, tu esi karalius? – nuskamba Piloto klausimas.

- Taip yra, kaip sakai,- ramiai atsako į tai Jėzus. Šį teiginį Jis pakartojo ir vyriausiajam kunigui, kuris klausė, ar Jėzus yra Dievo Sūnus.

Tai nepaprastai reikšmingi žodžiai. „Tu tai sakai“,- vadinasi, mes esame laisvi pasirinkti, tikėti ar netikėti, nes Dievas niekada neprimeta savo reikalavimų. Išorinė išvaizda lengvai gali apgauti mus taip, kaip kad tada apsigavo ir Pilotas, nes prieš jį stovintis nugalėtas žmogus nebuvo niekuo panašus į karalių, o tuo labiau į Dievą.

Taip bus visada: mūsų Dievas savotiškai slepiasi, leisdamas mums pajusti laisvę, o drauge kalba į mūsų sąžines, ragina mus burtis draugėn, liepia pasirinkti savo kelią gyvenime. Jėzaus galybė yra tarnavimas tiesai, neaukštinantis savęs, bėgantis nuo šlovės ir viešo pasirodymo…

Gal kartais kas ir paklaustų: kokio karaliaus šventę mes minime? Ar tai pašaipos vertas karalius, įžengiantis į Jeruzalę raitomis ant asilo, o ne balto išpuošto žirgo? Ar tai nuobodžiaujančių romėnų kareivių niekinamas ir kankinamas karalius, keliantis Piloto užuojautą ir panieką? Ar gali būti karalius be kariuomenės, be valdžios, be pykčio ir kliedėjimo dėl savo visagalybės? Išgirdus tokias abejones, kartais subliūkšta ir mūsų entuziazmas, o slaptos svajonės apie gėrio pergalę prieš blogį nueina užmarštin…

Vis tiktai pati svarbiausia šios šventės mintis glūdi ne įsivaizduojamoje triumfo eisenoje. Svarbiausia yra tai, kad Dievas nusprendė būti su nugalėtaisiais ir užmirštaisiais. Jis yra išpirkos nereikalaujantis, nerengiantis savo pergalės švenčių ir neužsakantis sau fejerverkų karalius. Tai nuogas karalius, prikaltas prie kryžiaus, to žiauraus sosto, apvainikuotas erškėčių vainiku, tiek suniekintas, kad reikia užrašo, leidžiant bent mylėjusiems Jį atpažinti…

Tai iš tiesų neįprasta šventė. Ji tarsi nubraukia džiūgavimą ir kviečia susimąstyti bei atsakyti į, atrodytų, paprastą klausimą: ar mes, Nazariečio mokiniai, norime Dievo, kuris rizikuoja savimi, Dievo, kuris dėl meilės leidžiasi nušluojamas neapykantos ir prievartos, kuris sutinka būti užmirštas, kad tik galėtų mums parodyti savo Veidą, Dievo, sutinkančio būti apnuogintam, kad tik žmonės aiškiai matytų Jį ir baigtų kūrę savo neįmanomas pamaldumo vizijas?

Taip yra… Toks yra mūsų Karalius, mūsų Dievas: mylintis ir mūsų sužeistas Dievas, kuriam tačiau vis tiek meilė yra vienintelis matas, vienintelė priežastis, vienintelė viltis…

Ir mes švenčiame tą Meilės šventę…