Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie viduramžiškas katedras santrauka.
Trečiadienio rytą Vatikane vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams
sakytoje kalboje, tęsdamas pastarųjų kelių savaičių katechezes apie krikščioniškuosius
viduramžius, popiežius Benediktas XVI šį kartą kalbėjo apie viduramžišką architektūrą
– apie romanines ir gotikines katedras.
Pastarųjų kelių savaičių katechezėse
pristačiau kai kuriuos viduramžių teologijos aspektus, - kalbėjo popiežius. Tačiau
krikščionių tikėjimas, suleidęs gilias šaknis to meto žmonėse, ne tik įkvėpė garsiuosius
teologinės literatūros kūrinius, bet taip pat paskatino sukurti iškiliausius meno
ir civilizacijos šedevrus – katedras, kurios iki mūsų dienų garsina krikščioniškuosius
viduramžius.
Religinės architektūros suklestėjimą nulėmė daug veiksnių: visų
pirma palankios istorinės sąlygos, tuo metu padidėjęs politinis stabilumas ir saugumas,
demografinė plėtra ir jos paskatintas miestų augimas, intensyvesni prekybiniai mainai
ir padidėjęs pragyvenimo lygis. Be to, kaip tik ano meto architektai surado naujus
techninius sprendimus, kurių dėka buvo galima statyti didesnius, solidesnius ir tuo
pat metu didingesnius pastatus. Tačiau svarbiausias veiksnys buvo religiniai motyvai
– didesnis tikinčiųjų uolumas ir dvasinis užsidegimas, liturgijos iškilmingumas, plintantis
šventųjų kultas, didėjantys piligrimų srautai.
Šitaip pirmiausia gimė romaninės
bažnyčios ir katedros, ilgomis navomis, kad galėtų talpinti daug tikinčiųjų, stambiomis
sienomis, sunkiais paprastais akmeniniais skliautais. To meto naujovė buvo skulptūrų
atsiradimas. Romaninio stiliaus skulptūros, kaip ir bažnyčios, buvo labai paprastos.
Jų autoriams rūpėjo ne tiek technikos tobulumas, kiek vaizduojamoji, edukacinė paskirtis.
Dvyliktame
ir tryliktame amžiuje, pirmiausia šiaurės Prancūzijoje, ėmė plisti naujo stiliaus
bažnytiniai pastatai – gotikinės katedros, kurios skirtingai negu romaninės, stiebėsi
aukštyn, buvo pilnos šviesos. Šis naujas architektūrinis stilius tarsi įkūnijo tikėjimo
ir meno sintezę, išreikštą universaliąja grožio kalba, grožio, kuris dar ir šiandien
stebina ir žavi.
Kalbėdamas apie romaninės ir gotikinės architektūros paminklus,
norėčiau dar pabrėžti du dalykus, - sakė popiežius. Visų pirma tai, jog Europoje praeityje
sukurti meno šedevrai šiandien būtų visiškai nesuprantami, jei nesuprastume juos įkvėpusios
religinės dvasios. Popiežius čia taip pat pacitavo laiko prasme mums artimesnio menininko
Marco Chagallo žodžius, jog „tapytojai ištisus amžius naudojo Biblijos dažus“. Kai
tikėjimas, kurį švenčiame liturgijoje, - tęsė popiežius, - susitinka su menu, jie
greit suranda bendra kalbą, nes ir vienas, ir kitas nori kalbėti apie Dievą, ir vienas,
ir kitas siekia, kad Neregimasis Dievas būtų regimas. Šiomis mintimis norėčiau pasidalinti
ir ateinantį šeštadienį, lapkričio 21-ąją vysiančio susitikimo su menininkais metu
ir atnaujinti krikščioniškojo dvasingumo ir meno bičiulystę, dėl kurios taip daug
darbavosi mano garbieji pirmtakai Dievo Tarnai Paulius VI ir Jonas Paulius II.
Kitas
dalykas, - sakė popiežius baigdamas katechezę, - tai romaninės ir gotikinės architektūros
mums rodomas via pulchritudinis – grožio kelias, vedantis į Dievo slėpinį.
(jm)