Benediktas XVI. Reikia kalbėti šių dienų areopaguose

Apaštalų darbų 17 skyrius pasakoja apie apaštalą Paulių, viešintį Graikijoje, Atėnuose. Čia atvykęs apaštalas skelbė Dievo žodį ir ginčijosi ne tik su Atėnuose gyvenusiais žydais, bet ir su epikūrininkais bei stoikų filosofais, kurie girdėjo jį viešai kalbant aikštėje. Galiausiai jie nusivedė Paulių į Areopagą. Areopagas yra viena iš Atėnų miesto kalvų. Čia susirinkdavo miesto taryba, kuri taipogi spręsdavo ir su religija bei kultu susijusius reikalus. Jai Paulius išdėstė savo mokymą, iš kurio kai kurie šaipėsi, kai kurie vertino skeptiškai, tačiau keli priėmė.

Būtent iš šio epizodo yra paimta šiomis dienomis vykstančios Tautų evangelizavimo kongregacijos plenarinės asamblėjos tema: „Šventasis Paulius ir naujieji areopagai“.

Laišku asamblėjos dalyvius sveikino popiežius Benediktas XVI ir pats išdėstė kelias įžvalgas apie asamblėjos temą. Pasak jo, apaštalas Paulius Atėnų Areopage, išsilavinusių atėniečių kultūros centre, skelbė Evangeliją naudodamas kalbą, kurią šiandien galėtume pavadinti „įkultūrinta“. Šventasis Tėvas priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II žodžius, jog Atėnų Areopagas yra tarsi simbolis visų tų naujų vietų, kuriose turi būti skelbiama Evangelija. Todėl reikia vertinti tas naujas vietas, šiandieninius „areopagus“, kuriuose sprendžiami didieji evangelizacijos iššūkiai.

Benediktas XVI linkėjo asamblėjos dalyviams su realizmu aptarti nūdienos naujuosius areopagus, tikėjimo šviesoje ir su tikėjimo drąsa, pasitinkint Kristaus žodžiais Pauliui: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti“ (Apd 18, 9-10).

Pauliaus VI yra sakęs, kad evangelizacija nėra tik paprastas skelbimas, bet tarsi sukrėtimas minčių, sprendimų kriterijų, vertybių, gyvenimo būdo, įkvėpimo šaltinių, kurie kontrastuoja su Dievo žodžiu. Su tokia dvasia, pažymėjo Benediktas XVI, reikia žvelgti į naujuosius areopagus, iš kurių kai kurie, dėka globalizacijos, tapo bendrais visiems, o kiti liko būdingais paskiriems kontinentams. Bažnyčios misijos turi būti nukreiptos į šiuos trečiojo tūkstantmečio visuomenių „nervų centrus“, nenuvertinant reliatyvistinės kultūros įtakos, kuri įsiskverbia į šeimas, į ugdymo lauką ir kitas sritis. Nepaisant reliatyvizmo, veikia taip pat ir Šventoji Dvasia, atverianti Evangelijai vis naujas duris, vedanti link tikro dvasinio atsinaujinimo.

Kaip ir kitomis epochomis, taip ir šioje sielovadinė pirmenybė turi būti teikiama tikrojo Kristaus veido, istorijos Viešpaties ir vienintelio žmogaus Atpirkėjo parodymui, rašo savajame laiške popiežius Benediktas XVI. Tam, pasak jo, reikia, kad kiekviena paskira krikščionių bendruomenė ir visa Bažnyčia rodytų ištikimybės Kristui pavyzdį, kantriai kurdama Jo norėtą visų jo mokinių vienybę. Krikščionių vienybė svarbi evangelizacijai ir kultūrinių, socialinių bei religinių iššūkių priėmimui. (rk)