„Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys
Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius
iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Pasimokykite
iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai,
jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis
nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis,
o mano žodžiai nepraeis.
Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino,
nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“.(Mk
13, 24-32)
DIEVO ŽODIS
Šio sekmadienio Evangelijoje girdima žinia gali
būti suprantama dvejopai, ir, kas įdomiausia, vienas požiūris kategoriškai prieštarauja
kitam.
Vienu atveju galime sakyti, jog Jėzus kalba apie susikaupimą, savotišką
pabaigą, viską apgaubdamas liūdna šermenų ir laidotuvių nuojauta. Tačiau drauge Viešpats
prabyla ir apie giedrą, naują gimimą, džiugų laukimą.
Žinoma, šiais laikais
žmonės pagaliau rimtai susirūpino nesiliaujančiomis nelaimėmis, gamtos katastrofomis,
mėgina suvokti, jog ir patys yra už tai atsakingi. Spaudoje skaitomiausi laikraščių
skyreliai laikas nuo laiko padirgina savo skaitytojų nervus pasakojimais apie ateityje
laukiančius kataklizmus, iš kosmoso mūsų žemei gresiančius pavojus. Mes savotiškai
jau tapome katastrofų ekspertais, tad ir šiandien, girdint Evangelijos žodžius, širdis,
tikriausiai, dar labiau susitraukė iš baimės ir pasijutome suirzę: kam dar Bažnyčiai
pasakoti apie tai, ką ir patys gerai žinome ar bent nujaučiame?!
Atrodo, jog
esame priversti rinktis, ką norime išgirsti: gerą naujieną ar blogas žinias.
Vis
tiktai Evangelija visuomet gali būti vadinama Gerąja Naujiena, nes ir šiandien, kalbėdamas
apie griuvėsius ir pelenus bei užtemusią saulę, Jėzus prabyla apie figos medį, kai
jo šaka suminkštėja ir pradeda skleisti lapus, taip pranašaudama artėjantį pavasarį.
Tarsi
prieštaraudamas griūvančiai tikrovei, prieš mūsų akis iškyla kažkas, atrodytų, labai
trapaus, tai, ką turėjo suryti įvairūs kataklizmai: Dievo žodis.
Dangus ir
žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis,- sako Kristus.
Pasaulyje praeina viskas,
nušluojami ištisi istorijos etapai. Visi kiti žodžiai, net ir patys protingiausi ir
iškilmingiausi, “galutiniai ir nekeičiami” pasirodo esą nepakankami, nepatikimi, tačiau
tai, ką sako Dievas, visuomet išlaiko savo vertę ir galią.
Žmonės, pasaulio
didžiūnai ir išminčiai, didžiausi mokslininkai, jau pasakė milijardus žodžių, ir tie
žodžiai taip dažnai buvo neaiškūs, vienas kitam prieštaraujantys, grasinantys ir triumfuojantys,
atsargūs ir abejojantys.
Tačiau paskutinį žodį visuomet ištaria Dievas, ir
tik tas “nepraeinantis” žodis teis visą pasaulį ir jo istoriją.
Asmeniškai
nelabai pasitikiu šių laikų pranašų nuomonėmis ir būsimųjų nelaimių aprašymais. Tiek
jau buvusios ankstesnių amžių pranašystės, tiek šiuolaikinės, kartais pagrįstos ir
mokslo pasiekimais, pilnai neįtikina ir galiausiai pabosta, kol netgi kyla noras visiškai
į tai nekreipti jokio dėmesio.
Taip yra todėl, kad man visiškai neįdomu, nei
“kaip”, nei “kada” visa tai įvyks.
Kur kas svarbiau žinoti kitus dalykus: kad
Viešpats “yra arti”, kad Jis “jau stovi prie slenksčio”, kad naujas pasaulis jau yra
mano širdyje, kad, apsuptas laikinumo kiauto, manyje jau bręsta galutinės tikrovės
želmuo. Gera žinoti, kad mano širdies, kuri vistiek kažkada sustos, dūžiai jau skelbia
naujo, kitokio, niekuomet nesibaigiančio laiko tėkmę.
Iš tiesų mano silpnoje
širdyje jau yra ateitis, joje yra amžinybė.
Todėl visiškai neįdomu žinoti,
kas bus po to “kai visa tai įvyks”.
Jei mokame prasmingai išgyventi “šią dieną”,
žinome, kad “ateitis” jau yra prasidėjusi.
Žinoma, tai nereiškia, kad turime
užsimerkti prieš pasitaikančias nelaimes, atsiriboti nuo visko, tačiau Jėzaus “niekuomet
nepraeinantis žodis” užtikrina, jog Dievas mus pašaukė į gyvenimą ir veda į gyvenimą,
gi Evangelija šiandien kalba ne apie pabaigą, o apie pradžią… (Mons. Adolfas Grušas)