Popiežiaus bendroji audiencija: Cluny abatija ir Vakarų vienuolystės atgimimas

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Cluny abatijos vaidmenį viduramžiškosios vienuolystės kontekste. Apie šią abatiją buvo jau keletą kartų užsiminta ir ankstesnėse katechezėse, skirtose antrojo krikščionybės tūkstantmečio pradžios garsiosioms Bažnyčios figūroms. Apie Cluny abatijos įtaką to meto bažnytiniam gyvenimui bene akivaizdžiausiai liudija tai, jog dvyliktojo amžiaus pradžioje Cluny regulos vienuolynų skaičius beveik siekė 1200.

Cluny abatija buvo įkurta prieš 1100 metų – 910-aisiais, - kalbėjo popiežius. Tuo metu vienuolystė Vakarų Bažnyčioje išgyveno krizę. Anksčiau klestėjusi šv. Benedikto regulos dėka, primojo tūkstantmečio pabaigoje ji patyrė nuosmukį, kurio priežastys buvo įvairios – ir nestabili politinė situacija, kurią lėmė į Europos bendriją dar neintegruotų tautų invazijos, ir visuotinai paplitęs skurdas, ir abatijoms primesta vietinių pasaulietinių valdovų valdžia. Šiame kontekste Cluny abatijos įkūrimas ir šv. Benedikto regulos atgaivinimas davė pradžią naujam vienuolystės atsigavimui.

Cluny vienuoliai labai rūpestingai laikėsi Valandų liturgijos, giedojo psalmes, su ypatinga pagarba ir meile dalyvaudavo Mišių aukoje. Jie taip pat daug prisidėjo prie sakralinės muzikos plėtros ir liturgijos grožio bei iškilmingumo ugdymo. Cluny vienuoliai skleidė Mergelės Marijos garbinimą. Jų dėka atsirado ir naujų švenčių bei minėjų, kaip kad mūsų ką tik švęstas mirusiųjų tikinčiųjų minėjimas, Vėlinės. Cluny abatijos paskatinta benediktiniškosios vienuolystės plėtra nemažai prisidėjo ir prie sakralinės architektūros vystymosi.

Cluny reguloje labai akcentuota tylos svarba. Vienuoliai mielai jos laikydavosi, įsitikinę, jog dorybių aukštumas įmanoma pasiekti tik nuolat ir giliai susikaupus. Dėl to nenuostabu, kad greit po to meto pasaulį ėmė sklisti garsas apie Cluny abatiją ir jos vienuolių šventumą. Vis daugiau ir daugiau vienuolių bendruomenių norėjo sekti Cluny abatijos pavyzdžiu. Su Cluny susietų abatijų ir vienuolių bendruomenių tinklas greit išsiplėtė į visą Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Vokietiją, Vengriją. Cluny abatijos regulos paplitimui daug nusipelnė išmintingi ir šventi abatai. Nors antra vertus, neantraeilė spartaus vystymosi priežastis buvo ir tai, jog Cluny abatija buvo pavaldi ne vietos vyskupams, bet tiesiogiai popiežiui.

Cluny abatijos regulos plitimas skatino visos bažnytinės bendrijos gyvenimo atsinaujinimą. Evangelinio tobulumo siekimas gerokai prisidėjo prie kovos su simonija, kėlė taip pat ir diecezinio klero moralinę kokybę, imta skaidriau tvarkyti Bažnyčios reikalus, ypač atsirado daugiau viešumo ir teisingumo skiriant į atsakingas bažnytines pareigybes, pradėta labiau branginti kunigų celibatą. Iš Cluny po Europą sklidęs religinio ir moralinio atsinaujinimo judėjimas skatino reformas ir socialiniame gyvenime. Imta labiau rūpintis vargšais, ligoniais, piligrimais. Tuo metu Europoje atsirado vadinamųjų „Dievo paliaubų“ paprotys, tai yra grasinant bažnytinėmis bausmėmis buvo reikalaujama švenčių progomis nutraukti karinius veiksmus ir tokios paliaubos kartais labai ilgai tverdavo ir baigdavosi kariaujančiųjų susitaikinimu.

Galiausiai popiežius paminėjo ir svarbų benediktiniškųjų abatijų indėlį į Europos mokslo ir kultūros formavimąsi. Abatijų ir vienuolynų bibliotekos ir scriptoria, kuriuose buvo perrašinėjamos knygos, lemtingai prisidėjo prie pagrindinių mūsų kultūros vertybių plėtros, prie to kas mūsų tapatybėje svarbiausia. (jm)