XXXII eilinis sekmadienis

Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12,38-44)

SKAUSMO MOKYKLA, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio liturgijos centre matome dvi našles. Jei ir šiaip našlės statusas susijęs su dideliu skausmu, vidiniu nerimu, prarastais jausmais, tai Jėzaus laikais žydų visuomenėje likti našle buvo tikra tragedija. Našle likusi moteris turėjo gyventi be jokios socialinės ar šeimos paramos, dažnai būdavo priversta elgetauti ar dar blogiau – tapti prostitute. Viena, be pragyvenimo šaltinio, visų niekinama elgeta,- ar būtų įmanoma įsivaizduoti blogesnę situaciją?!

Tačiau kaip tik apie šias visuomenės atstumtąsias kalba šios dienos Mišių skaitiniai.

Našlė, minima pirmajame Mišių skaitinyje, gyvena Sidonijos mieste Sareptoje, jau nebe Izraelio teritorijoje. Didysis pranašas Elijas prašo, kad sutikta našlė priimtų jį į savo namus, ir ši vargšė moteris, pati neturėdama iš ko gyventi, sutinka priglausti nepažįstamą svetimšalį, pasidalydama su juo paskutiniu savo maistu.

Kaip tik šis kilnumo ženklas pakeitė jos gyvenimą: jos ąsotyje neišseko aliejus ir puodynėje nesibaigė miltai, kol baigėsi sunkmetis.

Taip pat ir Evangelijoje minima našlė į šventyklos aukų dėžę meta smulkų pinigėlį, kai tuo tarpu miesto turtuoliai aukoja dideles sumas, skirdami jas ką tik atstatytai šventovei. Jėzus pagiria kilnumą tos moters, kuri paaukojo Dievui tai, ko jai pačiai reikėjo pragyvenimui, ir nekreipia dėmesio į eilinių milijonierių skiriamas išmaldas.

Gyvenime būna akimirkų, kai netenkame visko: sveikatos, darbo, brangaus žmogaus (ir tai ne todėl, kad šis mirė), nebejaučiame noro gyventi. Sunkios, siaubingos akimirkos, kai jaučiamės, tarsi nebesugebėsime viso to pakelti.

Tarsi pranašo Elijo našlė, velkamės per gyvenimą, kurį palaiko vien tik dar koks išlikęs jausmas (našlei tai buvo jos sūnus), tačiau pasidavę nevilčiai ir regėdami, kaip niekais nueina visos pastangos, kaip dingsta bet kokia energija.

Yra tekę matyti tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių, draugų, atrodytų, kupinų jėgų ir ironijos, kurių viltys paskui sudužo į jų gyvenimo kelyje išdygusias sienas… Ir kaip tik tada nebėra jokios prasmės kalbėti apie asmeninę atsakomybę, sakyti, kad pats žmogus tai užsitarnavo savo neatsakingu elgesiu. Atsidūrus gyvenimo šalikelėje, patyrus netikėtus smūgius, apima vien tik skausmas ir nieko daugiau, nebesinori dar ko nors ieškoti.

Vis dėlto net ir tuo egzistencinės tuštumos, absoliutaus skausmo momentu, su Dievu ar be Jo, žmogus gali rasti savyje jėgų priimti pasidalinimo dovaną, nesileisti užsmaugiamas absoliutaus pykčio ir pasistengti įžvelgti kitą kančios sukeltą skausmą. Sareptos našlė matė, kad atvykęs svetimšalis yra atsidūręs panašioje, kaip ir ji, situacijoje: gyventojai žvelgė į jį su panieka, vengė su juo bendrauti ir veikiausiai Elijui nebuvo vietos, kur apsistoti. Pranašas ir našlė buvo labai panašūs vienas į kitą: vargšai, susitaikę su savo likimu, bet, pasitikėdami Dievu, tampantys gėrio šaltiniu visiems tokiems vargšams, kaip ir jie.

Evangelijoje minima našlė su naiviu pasitikėjimu aukoja savo menkas lėšas šventyklai, o tai reiškia, Dievui. Ji nežino, kas bus su jos pinigėliu. Galbūt iš jo pasijuoks aukų dėžę atidaręs šventyklos tarnautojas, galbūt už jį bus nupirktas skuduras grindims plauti… jai tai nerūpi, nes tai, ką daro ji, yra absoliutu, pranašiška, jos poelgis kupinas begalinio švelnumo…

Net ir tada, kai nesugebame parodyti jausmų, kai nieko nebenorime iš gyvenimo, mes galime tapti šviesa, dovana, viltimi. Kartais to net nesuvokiame ir tai mums nerūpi, kaip tai nerūpi ir tiems, kurie pilnai sąmoningai atidavė save tarnystei kitų labui, patys patyrę gyvenimo skaudžius smūgius…

Yra šventųjų, stebinančių Bažnyčią savo dinamiškumu ir savo vidine jėga, tačiau yra ir tokių, kurie kuria ją savo visiems matoma auka ir kančia, savo sugebėjimu atlaikyti gyvenimo vargus…

Tad ir iškankintas brolis, suvargusi sesuo, našliai ir našlės, nejaučiantys nei meilės, nei pagarbos, nusivylę savimi ir gyvenimu, žmonėmis ir įvykiais, gali paaukoti tai, ką turi savyje, nors tai, atrodytų ir labai maža. Svarbu, kad tai būtų daroma dėl Dievo, dėl to, kad jie tiki gyvenimu, kabinasi į jį su paskutine viltimi.

Mes gi, trapūs Dievo Tautos nariai, turime mokytis iš tų vargšių našlių pasitikėti Visagaliu ir iš tiesų atsiduoti Tam, kuris viską gali. Ne garbinimas, ne pamaldumas, ne savo katalikiškumo ir dvasingumo demonstravimas gali išgelbėti mus, bet sugebėjimas ilgėtis šviesos…