Bendroji trečiadienio audiencija. Ko mus moko Bernardo Klerviečio ir Abelardo susidūrimas?

Šio trečiadienio bendrojoje katechezėje popiežius Benediktas XVI toliau tęsė iškilių viduramžių asmenybių ir jų minčių pristatymą. Vis tik šį kartą Šventasis Tėvas daugiau kalbėjo ne apie vieną teologą, o apie dviejų teologijų ir dviejų teologų susidūrimą, ir apie tai, ką mums tai sako šiandien.

Pasak popiežiaus, XII amžiaus teologiją galima apibūdinti kaip „širdies teologiją“ ir „proto teologiją“. Tarp šių dviejų teologinių srovių vyko plati ir kartais karšta diskusija, simboliškai įkūnyta šv. Bernardo Klerviečio ir Abelardo kontroversijoje.

Kad suprastume šių dviejų didžių mokytojų diskusiją, - sakė popiežius, - naudinga prisiminti, kad teologija yra Dieviškojo Apreiškimo slėpinių, priimtų per tikėjimą, racionalus supratimas, kiek tai įmanoma. Tikėjimas nori būti pažinus, kaip teigia vienas posakis.

Šv. Bernardas, vienuolinės teologijos atstovas, akcentavo tikėjimą. Abelardas akcentą dėjo ant pažinumo, ant supratimo protu. Bernardui tikėjimas pats savyje turi tikrumą, paremtą Šventraščiu, Bažnyčios Tėvų mokymu. Tikėjimas yra sustiprinamas šventųjų liudijimu ir Šventosios Dvasios veikimu tikinčiųjų sielose. Abejonių ir dviprasmybių atvejais į pagalbą ateina Bažnyčios mokymas. Todėl Bernardas sunkiai galėjo priimti Abelardą ir visus kitus, kurie tikėjimo tiesas vertino protu. Anot Bernardo, už to slypi intelektualizmo, tikėjimo surealiatyvinimo pavojus. Tai Bernardas vertino kaip žmogaus proto puikybę, pretenduojančią „pagauti“ Dievo slėpinį.

Bernardui teologijos pagrindinis tikslas atverti gyvą ir intymią Dievo patirtį. Teologija turi padėti vis labiau ir geriau mylėti Viešpatį, o tai pasiekiama per sielos sąjungą su dievišku Žodžiu, kurią Bernardas aprašo kaip „dvasines vestuves“. Šiose vestuvėse siela perkeičiama, uždegama, paskęsta džiaugsme. Taigi, Bernardo teologija yra mistinė „širdies teologija“.

Tuo tarpu Abelardas, kuris, beje, ir įvedė terminą „teologija“ ta prasme, kuria jį vartojame šiandien, mąstė kitoje perspektyvoje. Gimęs Prancūzijoje, Bretanėje, šis XII amžiaus mokytojas turėjo nepaprastai gyvą protą, studijos buvo jo pašaukimas. Pirmiausia studijavo filosofiją, o vėliau pasiektus rezultatus pritaikė teologijoje, kurią dėstė to laiko labiausiai išsilavinusiame mieste, Paryžiuje, o vėliau vienuolynuose, kuriuose gyveno. Buvo nepaprastas oratorius, sutraukdavęs minias studentų. Religingos, bet neramios dvasios teologo gyvenime netrūko „spektakliškų“ netikėtumų: ginčų su mokytojais, su išsilavinusia ir protinga moterimi Eloisa susilaukto sūnaus. Ginčydamasis su kolegomis teologais taip pat užsitraukė bažnytinių pasmerkimų, tačiau mirė pilnoje bendrystėje su Bažnyčia, tikėjimo dvasioje priimdamas jos autoritetą.

Būtent Bernardas prisidėjo prie kai kurių Abelardo doktrinų pasmerkimo 1140 metais Sens‘o provincijos susirinkime ir prašė popiežiaus Inocento II įsikišimo. Bernardas ginčijo pernelyg intelektualistinį Abelardo metodą, kuris, jo akyse, tikėjimą pavertė paprasta nuomone, atsieta nuo apreikštos tiesos. Bernardo nuogąstavimai nebuvo nepagrįsti, jiems pritarė ir kiti to laiko žymūs mąstytojai. Pernelyg didelis filosofijos naudojimas susilpnino Abelardo Trejybės doktriną ir jo Dievo idėją. Moralės srityje jo mokymas taip pat neišvengė dviprasmybių: jis mokė, kad tik asmens intencija yra vienintelis šaltinis moralinių aktų gerumui ar blogumui aprašyti. Tačiau taip apleidžiama objektyvi moralinio veiksmo vertė. Ši tema aktuali ir šiandien, kartu su etiniu reliatyvizmu, tvirtinančiu, jog tik aš pats nusprendžiu, kas yra man gėris. Bernardas taipogi baiminosi, kad pernelyg individualios nuomonės ir savavališkos teologinės argumentacijos gali sutrikdyti paprastų žmonių tikėjimą.

Iš kitos pusės nereikia užmiršti didelių Abelardo, turėjusio daug mokinių, nuopelnų, kurie lemiamai įtakojo scholastinės teologijos vystimąsi, pasiekusį brandesnį etapą sekančiame amžiuje.

Ko šiandien, - klausė Benediktas XVI, - galime išmokti iš Bernardo ir Abelardo, plačiau žiūrint, iš vienuolinės ir scholastinės teologijos susidūrimo? Pasak jo, pirmiausia kokia naudinga ir būtina yra sveika teologinė diskusija Bažnyčioje, ypač kai kalbama apie Bažnyčios mokymo dar neapibrėžtus dalykus. Abelardo doktrinų pasmerkimas primena, kad turi būti pusiausvyra tarp to, ką galime pavadinti architektoniniais Apreiškimo principais, visada išlaikančiais pirmumą, ir interpretacinių principų, kuriuos pateikia filosofija. Pastarieji yra svarbūs, bet tik pagalbiniai instrumentai. Kai pusiausvyra tarp architektūros ir instrumentų prarandama, teologinė mintis rizikuoja tapti ydinga ir tada dera pasisakyti Bažnyčios Magisteriumui.

Teologinis susidūrimas tarp Bernardo ir Abelardo baigėsi jų pilnu susitaikymu, padedant bendram draugui, Cluny vienuolyno abatui Petrui Garbingajam. Abelardas pripažino klaidas, Bernardas parodė geranoriškumą. Abiejuose laimėjo tai, kas turi būti širdyse, kai gimsta teologinė kontraversija: Bažnyčios tikėjimo saugojimas ir tiesos meilėje triumfas. Su tokia pat nuostata tebūnie Bažnyčioje ginčijamasi ir šiandien, visada ieškant tiesos. (rk)