Popiežius meldėsi prie Šv. Petro bazilikoje kriptoje palaidotų pirmtakų kapų

Vėlinių dieną nebuvo jokios viešos popiežiaus veiklos. Tik pirmadienio vakarą, Šventasis Tėvas iš prie pat Šv. Petro bazilikos prigludusių Apaštališkųjų rūmų nusileido į bazilikos požemį ir visiškai privačiai aplankė ten palaidotų savo pirmtakų kapus.

Vėlinių tradicija – tai yra paprotys melstis už mirusius siekia krikščionybės pradžią ir yra susijęs ir su ankstesnėmis krikščionybę priėmusių tautų tradicijomis. Pagrindiniu krikščionybės centru tapusioje Romoje, mirusiųjų atminimas ganėtinai sklandžiai persikūnijo iš pagoniškų papročių į krikščionišką tradiciją, žinoma atmetus tam tikras su krikščionybe nesuderinamas pagoniškas liekanas. Pirmajame krikščionybės amžiuje už mirusiuosius buvo meldžiamasi vasario mėnesį. Iš pradžių tai buvo šeimos šventė; už mirusius artimuosius buvo meldžiasi šeimyninėje aplinkoje. Labiau institucionalizuotas minėjimas atsirado ne anksčiau kaip septintajame amžiuje. Tuo tarpu lapkričio 2-ąją, rytojaus dieną po Visų Šventųjų iškilmės, Vėlines pradėta minėti Prancūzijos Cluny abatijoje ir jai pavaldžiose benediktinų bendruomenėse. Seniausi šaltiniai apie tokią maldos praktiką datuojami 998 metais. Ilgainiui šis paprotys pasiekė ir Romą, o čia susilaukęs popiežių pritarimo, pasklido ir po visą pasaulį.

Vėlinės gana artimai susijusios ir su Bažnyčios tikėjimo tiesa apie skaistyklą, apie „dangaus prieangį“, kuriame mirusiųjų sielos laukia kol visiškai apsivaliusios galės patekti į amžiną laimę. Skaistyklos dogmą suformulavo Liono visuotinis susirinkimas 1274 metais. Vėliau ją patvirtino Tridento susirinkimas. Neseniai paskelbtas naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie skaistyklą štai ką sako:

Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą. Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą Bažnyčia vadina skaistykla. Tas mokymas remiasi maldų už mirusius praktika, apie kurią kalba Šventasis Raštas. Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad nuskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus.

Katekizmo tekste, tarp kita ko paminėti atlaidai. Visų Šventųjų oktavoje, tai yra nuo lapkričio 1 iki 8, pelnomus visuotinius atlaidus galima aukoti už mirusiuosius. Atlaidams pelnyti keliamos įprastinės sąlygos – esant Dievo malonės būsenoje, neslegiamam jokios sunkios nuodėmės ir pasiryžus vengti bet kokio blogio, dalyvauti Eucharistijos aukoje, priimti Komuniją ir melstis popiežiaus intencijomis. (jm)