Popiežius sveikino Biblijos institutą su 100 metų sukaktimi
Pirmadienį popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė Popiežiškojo Biblijos instituto
Romoje dėstytojus, studentus ir darbuotojus, sveikindamas juos su Biblijos instituto
100 metų įkūrimo sukaktimi.
Biblijos institutas buvo įkurtas 1909 metų gegužės
7-ąją, popiežiaus Pijaus X potvarkiu, ir skirtas Biblijos studijoms pagal katalikų
Bažnyčios dvasią. Metams bėgant, institutas plėtėsi ir stiprėjo, įgijo teisę teikti
akademinius laipsnius. 1928 metais buvo susietas su žinomu Popiežiškuoju Grigaliaus
universitetu, išlaikant instituto autonomiją. Instituto steigimas ir gyvenimas nuo
pat pradžių buvo patikėtas Jėzaus Draugijai.
Benediktas XVI savo kalboje pažymėjo,
jog per pastaruosius 100 metų susidomėjimas Biblija išaugo. Vatikano II Susirinkimo
dogmatinėje konstitucijoje „Dei Verbum“, prie kurios apmąstymo popiežius, tuomet dar
jaunas teologas, pats asmeniškai yra prisidėjęs, buvo pabrėžtas Dievo Žodžio vaidmuo
Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Tai paskatino krikščioniškų bendruomenių dvasinį ir
sielovadinį atsinaujinimą, ypač palietusį pamokslavimą, katechezę, teologijos studijas
ir ekumeninį dialogą. Prie to ženkliai prisidėjo ir Biblijos institutas, tiek paskelbtomis
studijomis, tiek biblistų formacija. Per dešimtmečius Biblijos institutas suformavo
daugiau nei 7000 Šventojo Rašto profesorių, biblinių studijų ratelių vadovų. Daug
instituto auklėtinių ir šiandien darbuojasi visame pasaulyje, vykdydami įvairias bažnytines
tarnystes.
Pasak Šventojo Tėvo, 100 metų sukaktis tuo pat metu yra atvykimo
taškas ir nauja pradžia. Jis linkėjo Biblijos instituto dėstytojams ir auklėtiniams
remtis sukaupta šimtamete patirtimi, sąmoningai tarnauti Bažnyčiai ir artinti Bibliją
prie Dievo tautos gyvenimo. Mūsų sekuliarizuotame pasaulyje turime siekti, kad Biblija
būtų ne tik teologijos siela, bet ir dvasingumo šaltinis visiems, kurie tiki Kristumi.
Benediktas XVI pažymėjo, primindamas ir „Dei Verbum“ konstituciją, jog iš
vienos pusės studijuojant biblinius tekstus reikia naudotis moderniais istoriniais
- kritiniais metodais, atsižvelgti į tekstų literatūrinius žanrus, istorinį kontekstą,
paties teksto gimimą. Bet iš kitos pusės negalima užmiršti teologinio teksto interpretavimo,
kuris remiasi prielaida, kad visas Šventojo Rašto tekstas yra vieningas ir to šviesoje
interpretuoja paskirus tekstus. Viena ir vientisa Biblija negali būti atskirta nuo
vienos Dievo tautos, kurioje Biblija gimė ir kurioje yra pernešama. Todėl Bibliją
reikia skaityti Dievo tautos, Bažnyčios tikėjimo šviesoje. Jei egzegezė nori būti
ir teologija, ji turi pripažinti Bažnyčios tikėjimą kaip interpretacijos metodą, kaip
raktą, be kurio knyga lieka užrakinta. Tradicija neatitveria nuo Raštų, priešingai,
juos atveria. Kita vertus, Bažnyčiai tenka galutinis žodis Biblijos interpretavime,
jai patikėta autentiško interpretavimo funkcija. (rk)