Vyskupų sinodo Afrikai užbaigimo Mišios. Šventojo Tėvo homilija

Sekmadienį, spalio 25-ąją, popiežius Benediktas XVI vadovavo šventosioms Mišioms, kurios buvo švenčiamos šv. Petro bazilikoje ir po kurių Vyskupų sinodo Afrikai dalyviai, daugiausia vyskupai iš Afrikos, jau pradės ruoštis kelionei į savąsias diecezijas.

Homilijoje Šventasis Tėvas komentavo sekmadienio Šventojo Rašto skaitinius Sinodo Afrikai šviesoje. Anot jo, Jeremijo pranašystė apie tai, kad Viešpats parves savo tautą namo yra vilties žinia Afrikai. Kur tie namai, kur ta Mozei pažadėta žemė?

Ar tai ne susitaikinimo, teisingumo ir taikos Karalystė, kurion pakviesta visa žmonija? Dievo planas nesikeičia. Šiandien jis yra tas pats, kuris buvo išpranašautas Jeremijo. Pasak popiežiaus, per amžius ir per istorijos sūkurius Dievas siekia to paties tikslo: laisvės ir taikos Karalystės visiems. Dėlto Viešpats ypač atidus tiems, kurie laisvės ir taikos neturi, kurių orumas yra pamintas, tarp jų ir broliams bei seserims esantiems Afrikoje, kenčiantiems nuo skurdo, ligų, neteisingumo, prievartos ir karų.

Šie Dievo mylimieji vaikai yra kaip tas aklasis Bartimiejus (iš sekmadienio Evangelijos skaitinio), prašantis išmaldos prie kelio, prie to paties, kuris veda į Jeruzalę ir kuriuo eina Jėzus, Jeruzalėje išgyvensiantis savąją Velykų auką. Šis kelias yra Jėzaus egzodo kelias, tampantis taip pat ir mūsų keliu, vedančiu į susitaikymo, teisingumo ir taikos karalystę. Prie šio kelio Viešpats sutinka Bartimiejų, praradusį regėjimą. Jų gyvenimai susikerta, tampa vienu keliu. „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs“, su pasitikėjimu šaukia aklasis. „Pašaukite jį“, atsako Jėzus ir klausia neregio „ko nori, kad tau padaryčiau?“. Dievas yra šviesa ir šviesos kūrėjas. Žmogus yra šviesos vaikas, sukurtas kad regėtų šviesą, bet praradęs regėjimą ir todėl priverstas prašyti gatvėje išmaldos. Šalia jo praeina Viešpats, pats tapęs maldautoju dėl mūsų: „ko nori, kad tau padaryčiau?“. Dievas žino, ko žmogus nori, tačiau klausia, nes nori, kad pats žmogus prabiltų. Nori, kad žmogus atsistotų ant kojų ir įsidrąsintų prašyti to, kas jam priklauso pagal jo orumą. Tėvas nori išgirsti iš savo sūnaus laisvą valią vėl regėti šviesą, dėl kurios buvo sukurtas. Neregys sako: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu“.

Dėkokime Dievui, - sakė popiežius, - už paslaptingą mūsų neturto ir Dievo didybės susitikimą, įvykusį ir Vyskupų Sinode Afrikai. Dievas atnaujino savo kvietimą: „drąsos! Kelkis...“. Bažnyčia Afrikoje priėmė vilties žinią ir šviesą, kad eitų keliu, vedančiu į Dievo Karalystę. Tikėjimas į Jėzų Kristų, jei gerai suprastas ir praktikuojamas, veda žmones ir tautas į laisvę ir tiesą, o kalbant Sinodo žodžiais, į susitaikymą, teisingumą ir taiką. Bartimiejus, Jėzaus išgydytas ir sekantis paskui jį, yra atvaizdas visos žmonijos, kuri leidžiasi į kelią link pažadėtosios žemės. Bartimiejus tampa šviesos liudytoju, pasakodamas ir savimi liudydamas išgijimą, atsinaujinimą. Tai yra Bažnyčia pasaulyje: susitaikiusių asmenų bendruomenė, teisingumo ir taikos skleidėja. Bažnyčia yra Dievo Šeima, kurioje negali išlikti etniniai, kalbiniai ar kultūriniai skilimai. Jaudinantys liudijimai parodė, kad net tamsiausiaisiais žmonijos istorijos momentais Šventoji Dvasia veikia ir keičia aukų bei persekiotojų širdis, kad jie save atpažintų kaip brolius. Susitaikiusi Bažnyčia yra galingas raugas paskirų Afrikos valstybių ir viso kontinento susitaikymui. (rk)