Neįgalių vaikų apaštalas kun. Karolis - palaimintasis

Milano Bažnyčia šį savaitgalį šventė vieno iš iškiliausių arkivyskupijos kunigų, Dievo tarno Don Carlo Gnocchi, paskelbimą palaimintuoju. Garsaus Italijoje neįgalių mažamečių globėjo Don Carlo, arba kun. Karolio Gnocchi, 1987 metais pradėta beatifikacijos byla buvo užbaigta, kaip numato kanonai, pripažinus įvykį stebuklingu, šiuo atveju, žaibo nutrenkto žmogaus išsigelbėjimą, išprašytą jau po Dievo tarno mirties. Tačiau šventai gyvenęs kunigas Karolis Gnocchi pasižymėjo nepaprastais darbais dar būdamas gyvas ir net tada, kai jau gulėjo nujaučiamai atsėlinančios mirties patale. Carlo Gnocchi gimė Milano provincijoje 1902 metais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui palydėjo į frontą iš mokyklos, kurioje dėstė, kariauti pašauktus jaunuolius. Būtent karo fronte kažkur sovietinėje Rusijoje kunigas patyrė jį giliai sukrėtusius išgyvenimus. Palaiminęs daug mūšio laukuose kritusių jaunų vyrų, kun. Karolis liko priblokštas kare fiziškai sužalotų jaunuolių, o ypatingai mažų vaikų vaizdo ir pasiryžo taikos metu kiek galėdamas juos gelbėti bei globoti, kad galėtų oriai gyventi pilnavertį gyvenimą. Po globos centrų, įsteigtų prie Milano, susikūrė ištisas tinklas globos namų neįgaliems mažamečiams visoje Italijoje. Po kurio laiko kunigas Karolis į globos centrus pradėjo priimti ir infekciniu paralyžiumi, poliomielitu, sergančius vaikus. Kunigui rūpėjo ne vien derama visokeriopa neįgalių vaikų priežiūra, bet ir visuomenės ugdymas rūpintis nekaltų mažamečių patiriamo skausmo šalinimu. Šiuos uždavinius atlieka Don Carlo 1949 metais įsteigta „Federacija už sužalotus mažamečius“ ir neįgalių vaikų reabilitacija besirūpinantis Fondas Pro Juventute“. Pokarinėje Italijoje šios kunigo Carlo pradėtos iniciatyvos buvo pionieriškos, nutiesusios gydymo, globos ir reabilitacijos kelią bet kokiomis negalėmis, ne vien fizinėmis, bet ir protinėmis ar psichinėmis, sergantiems ir kamuojamiems vaikams.
Neįgaliųjų apaštalo mirtis 1956 metais neleido jam pačiam išvysti paties svarbiausio gyvenimo projekto, modernaus Centro, kuriame būtų pritaikyta jo pradėto reabilitacinio metodo sintezė, įgyvendinimo. Pradėtas 1955 metais, Centras tęsia palaimintojo darbą plėsdamasis į vis naujas vaikų su bet kokia negalia reabilitavimo sritis.
Nujausdamas artėjančią mirtį, vėžio ligos prie lovos prikaustytas kunigas ryžosi dar vienam, nepaprastam darbui. Sutaręs su bičiuliu akies ligų chirurgu, pažeisdamas tuo metu Italijoje galiojančius įstatymus ir tebevyravusį Bažnyčios nusistatymą, padovanojo persodinimui savo akies regenas dviems akliems vaikams. Tuoj pat po kunigo mirties jo akies oboliai buvo slapta išimti ir buvo įvykdytos operacijos. Vaikai praregėjo. Tai buvo 1956 metais. Dabar, po daugiau kaip pusės amžiaus, vienas iš dviejų pagydytųjų, tuomet dvylikametis Silvio Colagrande, sulaukė Don Gnocchi beatifikacijos ir dalyvavo priešais Milano katedrą surengtose skelbimo palaimintuoju Mišiose.
Popiežiaus dekretą, skelbiantį Don Gnocchi palaimintuoju, perskaitė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas arkivyskupas Amato, o iškilmės Mišioms vadovavo Milano ganytojas, kardinolas Tettamanzi. (sk)