Benediktas XVI. Europą maitinančios vertybės išplaukia iš konkrečios žmogaus sampratos

Pirmadienį, spalio 19 dieną, popiežius Benediktas XVI priėmė naujojo Europos Sąjungos Komisijos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Yves’o Gazzo skiriamuosius raštus. Tai buvo dar viena proga Šventajam Tėvui priminti krikščionišką Europos pamatą ir paveldą.

Šiais metais, - sakė popiežius Benediktas XVI, - Europa mini 20-ąsias Berlyno sienos griovimo metines. Šį įvykį ypatingu būdu galėjau pasveikinti kelionės Čekijoje metu. Toje skaudžios ideologijos jungo išbandytoje žemėje galėjau dėkoti už laisvės dovaną, leidusią Europos kontinentui iš naujo atrasti savo vienybę.

Popiežius pacitavo naujojo Europos Komisijos ambasadoriaus žodžius, jog Europos Sąjunga yra „taikos ir stabilumo zona, kuri jungia 27 šalis su tomis pačiomis pamatinėmis vertybėmis“. Anot Šventojo Tėvo, tai tikslus apibūdinimas, tačiau reikia pridurti, kad Europos Sąjunga pati nesuteikė sau tų vertybių. Greičiau būtent tos bendros vertybės leido gimti Europos Sąjungai, tos vertybės buvo tas gravitacinis centras, traukęs prie šalių (ES) steigėjų branduolio kitas valstybes.

Šios vertybės yra vaisius ilgos ir vingiuotos istorijos, kurioje, niekas nepaneigs, krikščionybė atliko pirminį vaidmenį. Bendras visų žmonių orumas, tikėjimo akto laisvė kaip visų kitų pilietinių laisvių šaknis, taika kaip lemiamas bendrojo gėrio elementas, pilnas žmogiškas – intelektualinis, socialinis, ekonominis – išsivystymas kaip dieviškas pašaukimas ir, galiausiai, Istorijos prasmė yra krikščioniško Apreiškimo centriniai elementai, kurie ir toliau teikia formą Europos civilizacijai.

Kai Bažnyčia primena Europos krikščioniškas šaknis, ji neieško privilegijuoto statuso sau pačiai. Ji nori būti istorine atmintimi pirmiausia primenant vieną tiesa, vis labiau grimztančią į tylą: Europos Sąjungos tėvų steigėjų krikščionišką įkvėpimą. Dar giliau, ji nori parodyti, kad iš krikščioniško paveldo išplaukusios vertybės ir toliau maitina Europą.

Šios vertybės nėra atsitiktinis, anarchiškas rinkinys, priešingai, tai tvarkinga ir nuosekli visuma, palaipsniui išplaukusi iš konkrečios žmogaus sampratos. Ar gali Europa užmiršti šią sampratą, pradinį organinį vertybių principą, parodžiusį žmogui, iš vienos pusės, jo orumą, iš kitos pusės, jo pašaukimą atsiverti visiems kitiems žmonėms, su kuriais jis kviečiamas sudaryti vieną šeimą?

Ar toks užmiršimas nesudarys rizikos, kad paskiros didžios ir gražios vertybės pradės konkuruoti ir konfliktuoti tarpusavyje? Arba kad jos nebus instrumentalizuojamos individų bei spaudimo grupių, siekiančių paskirų interesų sąskaita bendro kolektyvinio projekto, kuriam rūpi ne tik kontinento, bet ir viso pasaulio bendrasis gėris? Šis pavojus jau pastebėtas ir įvardintas didelio skaičiaus labai skirtingoms aplinkoms priklausančių stebėtojų. Svarbu, kad Europa neleistų subyrėti, gabaliukas po gabaliuko, savajam civilizacijos modeliui. Jos pradinis įkvėpimas neturi būti užslopintas nei individualizmo, nei utilitarizmo.

Milžiniški kontinento intelektualiniai, kultūriniai, ekonominiai ištekliai duos vaisių, jei bus apvaisinami transcendentinės asmens vizijos, kuri yra pats didžiausias europietiško paveldo lobis. Ši humanistinė tradicija, į kurią patenka kartais labai skirtingų minties atstovų, daro Europą pajėgia priimti rytojaus iššūkius ir atsakyti į žmonių lūkesčius. Kalbama apie teisingą ir delikačią pusiausvyrą tarp ekonominio veiksmingumo, socialinių poreikių, aplinkos saugojimo ir, ypač, nepakeičiamos bei būtinos paramos žmogiškam gyvenimui, nuo prasidėjimo iki pat natūralios mirties, ir santuoka tarp vyro ir moters paremtai šeimai.

Europa bus iš tikro savimi, jei mokės išsaugoti tą originalumą, kuris leido jai tapti didžia ir kuris gali ją ateityje padaryti vienu svarbiausiu veikėju padedant integraliam asmenų vystimuisi, kurį katalikų Bažnyčia laiko vieninteliu keliu gydant dabartinius pasaulio trūkumus.

Dėl šios priežasties, - sakė popiežius Benediktas XVI, - Šventasis Sostas su pagarba ir atidžiai seka Europos Sąjungos institucijų veiklą, linkėdama, kad jos savo darbu ir kūrybingumu gerbtų tą Europą, kuri yra ne tik kontinentas, bet ir „dvasiniai namai“. Bažnyčia trokšta lydėti Europos kūrimą. Todėl ji leidžia sau priminti kokios yra europietišką visuomenę steigiančios vertybės, kad jos galėtų būti skleidžiamos visų gėriui. (rk)