Katalikų ir anglikonų Bažnyčių santykių kontekstas

Nuo XVI amžiaus, kada karalius Henrikas VIII paskelbė Anglijos Bažnyčios nepriklausomybę nuo popiežiaus autoriteto, Anglijos Bažnyčia sukūrė savitą doktriną, liturgiją ir sielovadinę praktiką, dažnai integruodama Europos žemyne vykusios Reformos idėjas. Britanijos karalystės plėtra, ėjusi kartu su anglikonų misionierišku apaštalavimu, nulėmė Anglikonų Bendrijos gimimą pasauliniu lygiu.

Daugiau nei per 450 metų (Anglikonų Bendrijos) istoriją, anglikonų ir katalikų susivienijimo klausimas niekada nebuvo užmirštas. XIX amžiaus viduryje Oksfordo judėjimas (Anglijoje) rodė susidomėjimą katalikiškais anglikonybės aspektais. XX amžiaus pradžioje belgų kardinolas Mercier vedė viešus pokalbius su anglikonais, tirdamas su katalikų Bažnyčia „suvienytos, bet neištirpusios“ anglikonybės galimybę.

Vatikano II Susirinkimas dar labiau sustiprino susivienijimo viltį, juo labiau kad Dekrete apie ekumenizmą, kalbant apie Reformos metu nuo katalikų Bažnyčios atsiskyrusias bendruomenes, pažymima, jog „tarp bendruomenių, kuriose dalinai išliko katalikiškos tradicijos ir struktūros ypatingą vietą užima Anglikonų Bendrija“.

Nuo Vatikano II Susirinkimo anglikonų ir Romos katalikų santykiai sukūrė geresnį abipusio supratimo ir bendradarbiavimo klimatą. Anglikonų-Romos katalikų komisija (ARCIC) metams bėgant priėmė eilę bendrų doktrininių deklaracijų, su viltimi sukurti pamatą pilnai ir regimai vienybei. Šios deklaracijos dideliam skaičiui katalikų ir anglikonų tapo instrumentu, padedančiu atpažinti bendrą tikėjimą. Į šiuos rėmus turi būti įstatytas ir dabartinis Benedikto XVI potvarkis.

Po Vatikano II Susirinkimo sekusiais metais dalis anglikonų paliko tradiciją suteikti šventimus vyrams, į kunigų bei vyskupų tarnystę kviesdami taip pat ir moteris. Neseniai kai kurie Anglikonų Bendrijos segmentai nutolo nuo biblinio mokymo apie žmogaus seksualumą, suteikdami šventimus aktyviems homoseksualiems asmenims ir laimindami tos pačios lyties asmenų sąjungas. Nepaisant to, kai ir pati Anglikonų bendrija susiduria su šiais naujais ir sunkiais iššūkiais, katalikų Bažnyčia toliau įsipareigoja ekumeniniam dialogui su Anglikonų Bendrija, ypač per Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos veiklą.

Jau nemažai anglikonų pavieniui yra užmezgę pilną vienybę su katalikų Bažnyčia. Tai yra padariusios ir anglikonų grupės, išlaikydamos tam tikrą „korporacinę“ struktūrą. Tai, pavyzdžiui, buvo anglikonų Amritsar vyskupijos Indijoje, kai kurių parapijų Jungtinėse Amerikos Valstijose atvejai – jos, išlaikydamos anglikonišką tapatybę, tapo katalikų Bažnyčios dalimi dėka „sielovadinio potvarkio“, 1982 metais priimto Tikėjimo mokymo kongregacijos ir pasirašyto popiežiaus Jono Pauliaus II.

Šiais atvejais katalikų Bažnyčia neretai atleidžia nuo celibato reikalavimo, sutikdama, kad tie susituokę anglikonų dvasininkai, kurie nori tęsti kunigišką tarnystę kaip katalikų kunigai, būtų įšventinti katalikų Bažnyčioje.

Šiame kontekste personaliniai ordinariatai, kurių steigimą numato būsima apaštališkoji konstitucija, gali būti suprantami kaip dar vienas žingsnis link realizavimo pilnos ir regimos vienybės vienoje Bažnyčioje, vieno iš pagrindinių ekumeninio judėjimo tikslų. (rk)