Evangelizacijos tūkstantmečio minėjimas Šiauliuose
Spalio 16 d. 18 val. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis bei vyskupijos kunigai šv.
Mišias katedroje aukojo dėkodami Dievui už Lietuvos vardo tūkstantmetį ir krikščionybės
pradžią Lietuvoje. Giedojo Šiaulių vaikų vokalo studija Ro-ko-ko, vadovaujama Rasos
Kauneckaitės. Sakydamas pamokslą, ganytojas apžvelgė tris Gerosios naujienos sklaidos
laikotarpius: Kristaus laikais, šv. Brunono laikais bei šiandien. Kristus buvo prikaltas
prie kryžiaus, vyskupas Brunonas taip pat nužudytas. Ir šiais laikais Evangelijos
žodžiui nelengva plisti dėl supasaulėjimo. Žmonės ieško laimės, bet ne ten. Atitrūkimas
nuo Evangelijos neduoda džiaugsmo. Vyskupas ragino kiekvienoje parapijoje kurti bendruomenę,
burtis į dvasinę šeimą. Džiugioji naujiena duoda ištvermės, stiprybės nepalūžti, turim
stengtis, kad ji paliestų kiekvieno žmogaus širdį. „Didelė atsakomybė, - anot vyskupo,
- tenka tėvams“. Jo Ekscelencija aiškino, kaip svarbu kiekvienai šeimai turėti Šventąjį
Raštą ir jį skaityti, būti įaugusiomis vynmedžio šakelėmis ir duoti vaisių.
Po
šv. Mišių, palikę erdvią bažnyčią, žmonės vos tilpo į taip pat nemažą Šiaulių miesto
savivaldybės salę. Paskaitą „Lietuvos tūkstantmetis“ skaitė profesorius, habilituotas
istorijos mokslų daktaras Alfredas Bumblauskas. Jau paskaitos pradžioje profesorius
paneigė tris Lietuvoje išplitusias barbariškas tūkstantmečio interpretacijas, leidžiančias
minėti Lietuvos vardo tūkstantmetį atmetant tuo metu įvykusio krikšto svarbą. Lietuvoje
išlikusi klaidinga XIX a. pabaigos tautinio atgimimo patriarchų sukurta teorija, vaizduojanti
lietuviškąją pagonybę kaip aukso amžių, patyrusį saulėlydį kartu su Lietuvos krikštu.
Iš tiesų būtent krikščionybė paskatino civilizacijos pažangą. „Mums ypatingai svarbu
tūkstantmetį traktuoti krikščionizacijos prasme, - teigė Alfredas Bumblauskas. Remdamasis
istoriniais šaltiniais profesorius aiškino, jog Lietuva buvo paskutinė – 15-toji grandis
formuojantis krikščioniškajai Europai. Ji taip pat dviejų (Rytų ir Vakarų) krikščioniškų
tradicijų simbiozės šalis. Tūkstantmetis, - kaip teigė istorijos mokslų daktaras,
- yra puiki proga visa tai apmąstyti.
VDU Menų fakulteto menotyrininkė, dr.
doc. Laima Šimkūnaitė pristatė savo knygą „šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose".
„Mano tikslas, - teigė docentė, - priminti, kad šv. Brunonas Lietuvoje nebuvo užmirštas“.
Tai liudija Pažaislio vienuolyno freskos, kuriose pasakojama apie tris misijas: šv.
Adalberto Vaitiekaus, 5 benediktinų ir šv. Brunono. Šv. Brunono kultas nebuvo išplėtotas.
Tai, kas nutapyta Pažaislyje, - prelegentės teigimu, - vieninteliai, kas skirta šv.
Brunonui. Demonstruodama Pažaislio freskas, menotyrininkė aptarė spalvų, išdėstymo,
rankų plastikos teikiamą informaciją. Šv. Brunono misijos pasakojimą perteikiančias
freskas papildo mitinio įvykio freskos, kuriose šv. Brunoną nužudęs pakrikštytojo
Lietuvos karaliaus Netimero brolis atsivertęs meldžiasi prie šventojo kapo bei stato
krikščionišką šventovę.
Nors metas buvo vėlyvas, susirinkusieji neskubėjo skirstytis,
gilinosi į istorinius faktus bei jų reikšmę, užduodami mokslininkams klausimus. Inesė
Ratnikaitė: