2009-10-20 15:12:47

Evangelizacijos tūkstantmečio minėjimas Šiauliuose


Spalio 16 d. 18 val. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis bei vyskupijos kunigai šv. Mišias katedroje aukojo dėkodami Dievui už Lietuvos vardo tūkstantmetį ir krikščionybės pradžią Lietuvoje. Giedojo Šiaulių vaikų vokalo studija Ro-ko-ko, vadovaujama Rasos Kauneckaitės. Sakydamas pamokslą, ganytojas apžvelgė tris Gerosios naujienos sklaidos laikotarpius: Kristaus laikais, šv. Brunono laikais bei šiandien. Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, vyskupas Brunonas taip pat nužudytas. Ir šiais laikais Evangelijos žodžiui nelengva plisti dėl supasaulėjimo. Žmonės ieško laimės, bet ne ten. Atitrūkimas nuo Evangelijos neduoda džiaugsmo. Vyskupas ragino kiekvienoje parapijoje kurti bendruomenę, burtis į dvasinę šeimą. Džiugioji naujiena duoda ištvermės, stiprybės nepalūžti, turim stengtis, kad ji paliestų kiekvieno žmogaus širdį. „Didelė atsakomybė, - anot vyskupo, - tenka tėvams“. Jo Ekscelencija aiškino, kaip svarbu kiekvienai šeimai turėti Šventąjį Raštą ir jį skaityti, būti įaugusiomis vynmedžio šakelėmis ir duoti vaisių.

Po šv. Mišių, palikę erdvią bažnyčią, žmonės vos tilpo į taip pat nemažą Šiaulių miesto savivaldybės salę. Paskaitą „Lietuvos tūkstantmetis“ skaitė profesorius, habilituotas istorijos mokslų daktaras Alfredas Bumblauskas. Jau paskaitos pradžioje profesorius paneigė tris Lietuvoje išplitusias barbariškas tūkstantmečio interpretacijas, leidžiančias minėti Lietuvos vardo tūkstantmetį atmetant tuo metu įvykusio krikšto svarbą. Lietuvoje išlikusi klaidinga XIX a. pabaigos tautinio atgimimo patriarchų sukurta teorija, vaizduojanti lietuviškąją pagonybę kaip aukso amžių, patyrusį saulėlydį kartu su Lietuvos krikštu. Iš tiesų būtent krikščionybė paskatino civilizacijos pažangą. „Mums ypatingai svarbu tūkstantmetį traktuoti krikščionizacijos prasme, - teigė Alfredas Bumblauskas. Remdamasis istoriniais šaltiniais profesorius aiškino, jog Lietuva buvo paskutinė – 15-toji grandis formuojantis krikščioniškajai Europai. Ji taip pat dviejų (Rytų ir Vakarų) krikščioniškų tradicijų simbiozės šalis. Tūkstantmetis, - kaip teigė istorijos mokslų daktaras, - yra puiki proga visa tai apmąstyti.

VDU Menų fakulteto menotyrininkė, dr. doc. Laima Šimkūnaitė pristatė savo knygą „šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose". „Mano tikslas, - teigė docentė, - priminti, kad šv. Brunonas Lietuvoje nebuvo užmirštas“. Tai liudija Pažaislio vienuolyno freskos, kuriose pasakojama apie tris misijas: šv. Adalberto Vaitiekaus, 5 benediktinų ir šv. Brunono. Šv. Brunono kultas nebuvo išplėtotas. Tai, kas nutapyta Pažaislyje, - prelegentės teigimu, - vieninteliai, kas skirta šv. Brunonui. Demonstruodama Pažaislio freskas, menotyrininkė aptarė spalvų, išdėstymo, rankų plastikos teikiamą informaciją. Šv. Brunono misijos pasakojimą perteikiančias freskas papildo mitinio įvykio freskos, kuriose šv. Brunoną nužudęs pakrikštytojo Lietuvos karaliaus Netimero brolis atsivertęs meldžiasi prie šventojo kapo bei stato krikščionišką šventovę.

Nors metas buvo vėlyvas, susirinkusieji neskubėjo skirstytis, gilinosi į istorinius faktus bei jų reikšmę, užduodami mokslininkams klausimus. Inesė Ratnikaitė: RealAudioMP3








All the contents on this site are copyrighted ©.