XXIX eilinis sekmadienis

Prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk 10,35-45)

TARNAVIMO DIDYBĖ, Mons. Adolfas Grušas

Jau kelis sekmadienius skaitant Evangeliją matome Jėzų, kuris, pranešęs mokiniams apie Jo laukiančią kančią, vietoje to, kad būtų savųjų išklausytas ir suprastas, susiduria su nesuprantama apaštalų tyla, kurie demonstruodami tiesiog neįtikėtiną nejautrumą, labiau yra linkę išsakyti savo pačių nuopelnus. Praėjusio sekmadienio Evangelijoje Petras klausė Jėzų: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ Šiandien pagrindiniais veikėjais tampa Jokūbas ir Jonas.

Ypač stebina Jonas. Tobulas, ramios sąžinės žmogus, mistikas, sugebantis žvelgti į sielos gelmes, kartu su savo broliu prašo Jėzaus, kad leistų jiems sėdėti Jo dešinėje ir kairėje, kuomet bus įkurta dangaus karalystė. Žinoma, jie nesugebėjo tos karalystės suvokti kitaip, kaip tik politinės galybės, kuri turės atsirasti šiame pasaulyje…

Nepakanka turėti didžiules mistines dovanas, jausti maldoje Dievo artumą, kad sugebėtume išvengti esminių klaidų. Taip pat ir mūsų broliai bei seserys, pasirinkę kontempliacijos kelią, turi visuomet budėti, kad nenuklystų į pasaulio garbės troškimą ir siekimą…

Mokinių prašymas vėl nustebino Jėzų. Jis pats žino ir visuomet rūpinosi paaiškinti apaštalams, kad Jo karalystė reiškia tarnavimą, o už tai Jis turės sumokėti savo Krauju, tuo tarpu tie du broliai kalba apie privilegijas ir aukštas pareigas, atlyginimą ir galimą naudą. Negana to, kiti apaštalai pasipiktinę užsipuola Jokūbą ir Joną: juk jie tiesiog iš panosės jiems pavogė tokią puikią idėją!…

Kaip tik todėl Jėzui tenka dar kartą leistis į aiškinimus: apaštalai yra pašaukti ne vadovauti, o mylėti ir tarnauti taip, kaip daro Jis, vienintelis visų Mokytojas.

Remdamiesi šiais Evangelijos žodžiais galime tikrai nuoširdžiai paklausti savęs, kaip mes suvokiame Bažnyčią ir pirmiausia, be abejo, galvosime apie tuos, kurie užima tikinčiųjų bendruomenėje vienokias ar kitokias pareigas: vyskupus, kunigus, katechetus, bažnyčios darbuotojus.

Reikia pripažinti, kad yra labai daug nuostabių žmonių, kurie, suvokdami savo pačių ribotumą, visą savo gyvenimą skiria Evangelijos skelbimui. Esu matęs senyvų kunigų, kurie, nežiūrint amžiaus sukeliamų skausmų, stengiasi nešti gyvenimo Duoną tikintiesiems mažose, atrodytų, visų užmirštose bendruomenėse, ir jaunų kunigų, kurie, vietoje to, kad pasinaudotų išeigine diena, tą laiką skiria tikintiesiems…

Deja taip pat teko susidurti su pagunda susilaukti plojimų bei garbės už įdėtas pastangas ir jų pripažinimo visuomenėje, troškimu matyti įvertintus savo darbo rezultatus. Teko susidurti su mėginimais nupurtyti dulkes nuo senų titulų ir privilegijų, matyti jaunus kunigus, įsitikinusius, kad pakanka vien jų buvimo ir malonios išvaizdos, kad tikinčiųjų bendruomenė pasikeistų. Teko matyti katechetus, įsižeidusius, kad klebonas prašo dar vieną kitą valandą papildomai padirbėti su besiruošiančiais sakramentams jaunuoliais, Mišių skaitinių skaitovus, susiraukusius, kad kunigas jų nepagyrė, auklėtojus, netekusius drąsos po pirmųjų nesėkmių…

O svarbiausia, tas pagundas sutinkame ir savo širdyje…

Manyčiau, kad mums visiems dar reikia nueiti ilgą kelią, saugotis, kad nepasiduotume pasaulio šlovės pagundoms ir išmokti žvelgti vien tik į savo mylimąjį Mokytoją, nelaukiant greitų rezultatų, besidžiaugiant tuo, kad galime dovanoti save kitiems su tikru nusižeminimu ir paprastumu.

Jėzus kalba apie mus, kaip apie avinėlius tarp vilkų, tuo tarpu kartais aplanko mintis, kad jeigu mus supantys žmonės nėra panašūs į avinėlius, gal ir mums būtų ne pro šalį prisijungti prie vilkų… Jėzus sako, kad Jis atėjo tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama, tuo tarpu kartais mūsų Bažnyčia dejuoja, kad jai skiriama per mažai dėmesio ir norėtų būti labiau vertinama…

Ko gero, mums tik reikia paprasčiausiai atsiversti...