Vyskupų sinodas Afrikai. Santykiai su naujomis Bažnyčiomis, judėjimais ir sektomis

Viena iš Vyskupų sinodo Afrikai temų yra santykiai su naujais religiniais judėjimais, sektomis, Bažnyčiomis, kitomis religijomis. Pagrindiniame Vyskupų sinodo darbo dokumente „Instrumentum laboris“ (99-102 skyriuose) yra išreikštos tokios nuostatos.

Visų pirma pabrėžta, kad ekumeninis dialogas tarp visų krikščioniškų konfesijų yra pageidautinas ir turi būti tęsiamas. Tačiau ši pasirinkimas susiduria su visa eile kliūčių: iš vienos pusės, sunku suderinti nuostatas apie krikščionių ir Bažnyčių misiją, discipliną, liturgiją, doktriną. Iš kitos pusės, tarp krikščionių grupių netrūksta varžymosi, nepasitikėjimo, netolerancijos ir abipusių kaltinimų. Šiuo požiūriu katalikų Bažnyčia dažnai susiduria su prieš ją nukreipta agresija. Nepaisant to, dialogas turi tęstis, ypač nacionaliniuose ir tarptautiniuose Ekumeninės Bažnyčių tarybos susitikimuose.

Kalbant apie tradicinę afrikiečių religiją ir kultūrą, į ją turi būti žiūrima pagarbiai. Ji turi būti geranoriškai studijuojama, nustatant kokie geri ir kilnūs elementai galėtų būti integruoti į Evangelijos interpretaciją ir katechezę, į liturgiją. Šitaip Bažnyčia bus įkultūrinta, nepažeidžiant jos tapatybės ir tuo pat metu labiau suprantama afrikiečiams.

Kalbant apie santykius su islamu, netrūksta tiek sveiko ir pagarbaus bendradarbiavimo, tiek priešiškumo ir netolerancijos pavyzdžių. Ypač taikiam sambūviui trukdo ir todėl yra ypač vengtinas religinės priklausomybės politizavimas. Skatintinas solidarus veikimas kartu dėl taikos, teisingumo, sveikatos ir švietimo būklės.

Religinių žinių agentūros „Fides“ parengtoje apybraižoje aprašomi pastaraisiais dešimtmečiais Afrikos kontinente vykę religiniai procesai, nepaisant to, kad jie dar menkai studijuoti. Nepasitvirtino prognozės, jog pasibaigus kolonijinei erai praėjusio amžiaus viduryje, Afrikos kontinente sumenks ir krikščionybė, marksistinės minties įtakoje sieta su kolonizatorių interesais. Tačiau iš kitos pusės, kolonijinio laikotarpio pabaiga, kaip ir Sovietų Sąjungos žlugimas, geopolitiškai stipriai palietęs Afriką, sutampa su nesuskaičiuojamų naujų religinių judėjimų, organizacijų atsiradimu.

Be galo sunku visą šią įvairovę klasifikuoti, apibūdinti keliais terminais, tuo labiau, kad nėra surinkta pakankamai statistinių ir aprašomųjų duomenų. Remiantis doktrininiu kriterijumi, būtų galima kalbėti apie „sektas“. Yra atvejų, kai buvę katalikų misionieriai ar kunigai pateikia savo doktrinos versiją ir suburia sekėjų ratą, tapdami jų lyderiais. Panašių atskilimo epizodų patiria ir kitos istorinės „klasikinės“ Bažnyčios, veikiančios Afrikoje: anglikonai, liuteronai, metodistai.

Tačiau yra daugybė judėjimų, kurių istorija, doktrina ir struktūra neturi tokio aiškumo ir apibrėžtumo. Jų atsiradimas dažnai labai spontaniškas, neretai susietas su pranašiškais ir charizmatiniais lyderiais, kurie išvysto doktrinas su krikščioniškais, afrikietiškais, islamiškais, hebrajiškais, rytų religijų ir kitokiais elementais. Yra manančių, kad subsaharinės Afrikos regione galėtų būti net apie 10 000 daugiau ar mažiau autonomiškų religinių grupių.

Pasekėjų sulaukia ezoterinės, masoniškos, kartais satanistinės doktrinos, milenaristiniai (epochų ar laiko pabaigą skelbiantys) judėjimai.

Daugybę naujų religinių judėjimų, organizacijų įkūrė patys afrikiečiai, kiti atėjo iš kitų žemynų: mormonai, Jehovos liudytojai, scientologai, bahajai.

Katalikų Bažnyčios santykiai su naujomis organizacijomis, Bažnyčiomis, judėjimais yra įvairūs. Kaip kalbėtis su naujo religinio judėjimu lyderiu, kuris save vadina „naujuoju Moze“, vedančiu savo pasekėjus į „naująją žemę“, o katalikus, anglikonus ir kitas istorines Bažnyčias laiko šėtono darbu? Kiti judėjimai, išaugę, subrendę ir suformavę nuoseklią doktriną, buvo priimti į Ekumeninę Bažnyčių tarybą, ekumeninę organizaciją, vienijančią virš 300 Bažnyčių, organizacijų ir judėjimų visame pasaulyje. Šiuose rėmuose, kaip parašyta „Instrumentum laboris“, su jais noriai bendradarbiauja ir katalikų Bažnyčia. (rk)