XXVIII eilinis sekmadienis

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10,17-30)

TURĖTI AR NETURĖTI

Šiandien tenka kalbėti apie pinigus ir turtą…

Tai labai jautri tema, kurios, kaip ir jausmų pasaulio, pradžią rastume iš pasąmonės kylančioje patirtyje.

Ką pasaulis galvoja apie turtą? Pernelyg nenukrypdami į populizmą ar moralizavimą, galime patvirtinti, kad trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje žmonės savo pasirinkimus remia ekonominiais sumetimais.

Žlugus ideologijai, kuria pasižymėjo ką tik pasibaigęs amžius, likome tarsi musę kandę, bet užtat apsiginklavę liberalizmo bei pasaulio globalizacijos kuri, kaip buvo žadama, atneš gerbūvį visam pasauliui, idėjomis. Jos tapo valdančia ideologija, tačiau jau visiems tapo aišku, kiek nuostolių toks mąstymas atnešė taip pat ir mūsų mažame pasaulyje…

Nors dauguma mūsų neturi kietai prikimštų piniginių ir nesugeba žaisti biržos žaidimų, vis dėlto aiškiai suvokiame, kokią reikšmę mūsų gyvenime turi turtas. Tenka dirbti, kad turėtume pinigų ir pirkti kartais visai nereikalingus daiktus, kad palaikytume ir taip svyruojančią ekonomiką. Atrodytų, didesnio absurdo nė nesugalvotum.

Vis tiktai tokios pažiūros egzistuoja, drauge iškreipdamos žmonių mąstyseną. Pakanka tik paklausyti jaunimo: jie pirmiausia galvoja apie tai, kad reikia gauti geras pajamas užtikrinantį darbą, o visa kita lieka ateičiai. Dažnai pasaulis neišgirsta ir mūsų popiežiaus balso, kuris ryžtingai kritikavo tokį nusistatymą, pabrėždamas jo vidinį trapumą bei jame slypintį neteisingumą.

Tiesa, niekada neteko susidurti su žmogumi, kuris pasakytų, kad gyvena tik tam, kad turėtų pinigų. Tačiau tada nebeaišku, iš kur atsiranda pikti ginčai dėl paveldėjimo, kodėl, atrodytų, tvirtas draugystes į šipulius sudaužo negrąžinta skola? Tenka pripažinti: noras turėti slypi mūsų prigimtyje, kaupimas yra natūralus reiškinys, o savo tikrų ar numanomų poreikių patenkinimas stumia gyvenimą pirmyn…

O ką apie tai sako Jėzus? Kaip beatrodytų keista, Jis absoliučiai nepasmerkia turto ir neaukština neturto bet kokia kaina.

Tai verta prisiminti mums, katalikams, nes pernelyg dažnai nuslystame į tuščią moralizavimą, kritikuodami kitų turimą turtą, ir – visąlaik kitus – ragindami parodyti dosnumą. Jėzus myli turtingą jaunuolį ir meiliai žvelgia į jį, matydamas jame didelę stiprybę ir galimybę augti tikėjime, drauge ragindamas išsivaduoti iš visko, kad turėtų daugiau.

Jėzus yra laisvas: Jis bendrauja ir su turtuoliais, ir su vargšais, tačiau įspėja mus, savo mokinius: turtas yra pavojingas, nes žada tai, ko jokiu būdu nepajėgia duoti. Išganytojas primena, kad turtas gali apgaulingas ir gali sužlugdyti gyvenimą, tuo tarpu pilnatvė slypi kitur, o ne įsigytame naujame žaisle ar papuošale. Kita vertus, visiškas neturtas irgi nėra laimės viršūnė, nes vargas nepriartina prie Dievo, o nubloškia į neviltį.

Todėl Viešpats ragina mus turėti laisvą ir atvirą širdį: mokiniai renkasi neturtą, nes jiems nepakeliama matyti savo brolį varge.

Išmalda, pasidalijimas, dovanojimas ir šiais laikais yra būdinga garbingo Viešpaties mokinio žymė. Mokinys nevengia turėti turto, tačiau į tai nesudeda visų savo vilčių, pasitikėdamas Dievu, kuris taip nuostabiai pasirūpina lauko lelijomis.

Kaip tik tokia logika privalo būti pažymėtas ir krikščioniškų bendruomenių gyvenimas. Mes neturime bijoti tapti dovana kitiems, ir turėsime visko šimteriopai. (Mons. Adolfas Grušas)