Thomas J. Reese. Dvigubi standartai vaikų seksualiniams išnaudotojams?

Apie tai svarstoma JAV dienraštyje „Washington Post“ publikuotame straipsnyje, pasirašytame žinomo katalikų apžvalgininko jėzuito Thomas J. Reese. Straipsnyje aptariamas garsaus režisieriaus Romano Polanskio nesenas suėmimas Šveicarijoje dėl 30 metų senumo kaltinimų pedofilija. Polanskis, šiandien Prancūzijos pilietis, 1977 metais yra prisipažinęs turėjęs lytinių santykių su 13 metų mergaite, kurią prieš tai vaišino narkotikais ir alkoholiu. Prieš pat teismą jis pabėgo iš JAV, kur tuo metu gyveno, ir vengė patekti į JAV teisėsaugos rankas. Tėvas Reese lygina kokia galėtų būti visuomenės reakcija, jei suimtas būtų ne „režisierius Polanskis“, o „kunigas Polanskis“.

Įsivaizduokite, rašo autorius, kad Kolumbo riteriai (JAV žinoma katalikiška organizacija – red. past.) nuspręstų apdovanoti pedofilą kunigą, pabėgusį iš šalies, kad išvengtų kalėjimo. Reakcija būtų universali. Aukų grupės reikalautų atšaukti apdovanojimą, o Kolumbo riteriai turėtų paskelbti viešą atsiprašymą. Religinių dienraščių redaktoriai siųstų reporterius atidžiai sekti įvykių eigos, o redakcinių skilčių autoriai bei apžvalgininkai įvardintų Kolumbo riterius kaip dar vieną katalikų Bažnyčios nejautrumo seksualiniam išnaudojimui pavyzdį. „Ir jie būtų teisūs, aš prie jų prisijungčiau“, priduria t. Reese.

Tačiau kodėl kažko panašaus negirdėti, kai kino industrija teikia apdovanojimus dėl savo nusikaltimo prisipažinusiam Romanui Polanskiui, pabėgusiam iš šalies prieš pat teismo nuosprendį? Kodėl kino kritikai ir žiniasklaida apie tai tylėjo trisdešimt metų? Polanskis 2003 metais netgi gavo „Oskaro“ apdovanojimą. Ar pramogų industrijos „vyriausieji kunigai“ turi imunitetą kritikai?
Jėzuitas stebisi Romano Polanskio užtarėjais, kurie, pradedant nuo Prancūzijos kultūros ministro, tvirtina, jog režisierius neturėjo būti suimtas, turėtų būti paleistas. Pateikiami argumentai, jog mergaitė režisieriui buvo tyčia „pakišta“, jog ji jau ne pirmą kartą turėjo lytinių santykių ir santykiavo savo valia, o šiandien, jau įžengusi į penktą dešimtmetį, jam atleidžia. Jog paties Polanskio vaikystė ir gyvenimas buvę tragiški. Pati byla jau pasenusi.

Tokie argumentai, jei būtų išsakyti kunigo pedofilo, būtų išjuokti teisme, atmesti kiekvieno. Neturi svarbos ar mergaitė jau turėjo seksualinę patirtį, ar santykiavo savanoriškai, nusikaltimas yra padarytas. Ir ne aukos, o teismo kompetencija yra nutarti kas ir kuriam laikui sės už grotų. Ir taip yra teisinga.

Anot jėzuito, Polanskis ne vienintelė Holivudo garsenybė, kaltinama vaikų išnaudojimu. Į galvą ateina Maiklo Džeksono ir Vudžio Aleno vardai. Kiek pasidomėjusi, žiniasklaida galėtų sudaryti ilgoką garsenybių sąrašą. Jei katalikų Bažnyčia (JAV) teisingai yra stebima per mikroskopą dėlto, kad keturi procentai kunigų įsivėlė į vaikų išnaudojimą, tai ką galima pasakyti apie kino industriją?

Pasaulis iš tiesų pasikeitė. Pramogos yra naujoji religija, o seksas, prievarta ir pinigai jos naujoji trejybė. Režisieriams ir žvaigždėms atleidžiamos bet kokios nuodėmės, nes jų viešųjų ryšių agentai savo sugebėjimais (išrišti nuodėmes) prilygsta šventiems nuodėmklausiams. Pramogos, ne religija, yra naujas opijus liaudžiai ir mes nenorime, kad (dozės) tiekimas būtų nutrauktas. „Ar yra dvigubi standartai? Lažinamės, kad taip“, su karčia gaida baigia savo straipsnį t. Thomas J. Reese. (rk)