Šventojo Sosto stebėtojas JTO: vystymasis negali būti atskirtas nuo žmogaus orumo

Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje arkivyskupas Celestino Migliore kalbėjo neseniai inauguruotoje 64-ojoje JT visuotinės asamblėjos sesijoje.

Šventojo Sosto delegacijos vadovas savo kalboje paminėjo daug dalykų, kurie svarbūs visai tarptautinei bendruomenei.

Anot arkivyskupo Migliore, kiekvienais metais prasidedant naujai visuotinės asamblėjos sesijai laukiama, kad valstybės ir vyriausybės priims sprendimus bei susitars dėl dalykų, kurie turėtų rūpėti kiekvienam. Praėjusioje sesijoje buvo daug kalbėta apie pasaulinę ekonominę ir finansinę krizę. Būtų puiku, jei šiais metais būtų surasta veiksmingų atsakymų į šią krizę.

Krizė pastaraisiais mėnesiais skatino diskusijas apie individualaus, socialinio ir tarptautinio elgesio principus, neapsiribojant tik ekonominiu ir finansiniu aspektu. Idėja, jog galima gaminti gėrybes (ekonomika) ir jas strategiškai skirstyti (politika) tuo pat metu nesiekiant gėrio (etika) pasirodė esanti nuvilianti ir net fatališka. Išeitis yra aukštųjų žmogiškų ir dvasiškų vertybių, kurios suformuluotos JT Chartijos preambulėje, grąžinimas į tarptautinę santvarką. Chartijos preambulėje rašoma: „Mes, Jungtinių Tautų Tautos, pasiryžusios (...) vėl įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų, ir didelių bei mažų tautų teisėmis (...)“.

Pirmas tiesos elementas yra frazėje „mes, Jungtinių Tautų tautos“. Išsivystymas ir taika sutampa su visų tautų įtraukimu į solidariai kuriamą žmonijos šeimą.

Šventojo Sosto atstovas pažymėjo, jog paskutiniuose G8 ir G20 susitikimuose taipogi buvo išryškinta būtinybė priimti sprendimus ir rasti išeitis, kurios atspindėtų visų planetos kontinentų lūkesčius. Tik taip priimti sprendimai įgys teisėtumą visų akyse.

Arkivyskupas Migliore pabrėžė, kad tokioje pat perspektyvoje turi būti vykdoma pačių Jungtinių Tautų reforma. Valstybių tarpusavio priklausomybė be paliovos auga. Todėl reikia Jungtinių Tautų architektūros reformos, kuri, kaip pažymėjo savo socialinėje enciklikoje „Caritas in veritate“ popiežius Benediktas XVI, suteiktų atsakomybę bei balsą taip pat ir neturtingoms šalims.

Iš kitos pusės, kartu su valstybių tarpusavio priklausomybės augimu didėja ir pačių Jungtinių Tautų reikalingumas. Yra būtina organizacija, kuri pajėgtų suderinti valstybių veikimą, tarpininkauti tarp jų, sudaryti sąlygas vis sudėtingesniems tarpusavio ryšiams plėtotis.

Šventojo Sosto delegacijos vadovas pabrėžė, kad tautų vystymasis negali būti atskirtas nuo žmogaus orumo. Tuo tarpu šiandien pagalba vystymuisi kai kur priklauso nuo to, ar besivystančios valstybės, kurioms tos pagalbos reikia, sutiks imtis demografinės kontrolės programų su tokiais metodais ir praktikomis, kurios negerbia žmogaus orumo ir teisių. Yra ciniška, kai tai pristatoma kaip kultūrinis progresas. Tokia politika yra primetimas, ji negerbia abipusiškumo. Ji taip pat yra piktnaudžiavimas savo galia.

Arkivyskupas Migliore taip pat pažymėjo, jog būtina rasti pusiausvyrą tarp teisių ir pareigų, tiek individų, tieki valstybių lygmenyje. Viena iš dabartinių problemų yra kai kurių valstybių ar asmenų pretenzija turėti atskirų teisių, tuo pat metu nepriimant atsakomybės ir už kitų integralų išsivystymą. Dažnai tarptautinių organizacijų veikloje atsispindi industrializuotose šalyse paplitęs nenuoseklumas: iš valstybės ar jos institucijų reikalaujama įvairių teisių, šališkų ir neesminių, pripažinimo, kai tuo pat metu pamatinės, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įrašytos teisės yra negerbiamos ir pažeidžiamos visame pasaulyje. Tautų teisės ir pareigos nepriklauso tik nuo susitarimų ar sutarčių. Jų galutinis pamatas yra kiekvieno paskiro žmogaus, vyro ir moters, orumas.

Galiausiai arkivyskupas Migliore kalbėjo apie 2005 metų pasaulio valstybių vadovų susirinkime pripažintą „atsakomybės apsaugoti“ principą ir jo realizavimą. Šio principo centre yra kiekvieno asmens orumas. Valstybės turi imtis bet kokių priemonių, kad sutrukdytų ar kovotų su genocido, etninio valymo ir kitais nusikaltimais žmonijai. Ši atsakomybė neturėtų būti palikta tik vienai kuriai valstybei. Atsakomybė tokiais klausimais turi būti tarpvalstybinė.

Su tuo susijusi ir Jungtinių Tautų Saugumo tarybos veikla. Ši taryba, sukurta tam, kad užkirstų kelią totaliniam ir branduoliniam konfliktui, vien dėlto nusipelno istorinio pripažinimo. Ji taip pat inicijavo daugybę taikos ir rekonstrukcijos misijų. Nepaisant to, konfliktų skaičius, kurių Jungtinės Tautos nesugebėjo nutraukti ir išspręsti lieka didelis, jų metu įvykdyta sunkių nusikaltimų prieš žmoniją. Tai kreipia mintis ir į Saugumo tarybos mechanizmų bei procedūrų reformą. (rk)