Afrikos pjūvis afrikiečio kardinolo akimis

Vyskupų sinode Afrikai svarbų pranešimą, kuriuo buvo pradėtos pirmadienio diskusijos, perskaitė kardinolas iš Ganos Peter Turkson. Jis pateikė daug skvarbių pastabų.

Pasak jo, pirmasis Vyskupų sinodas Afrikai, sušauktas popiežiaus Jono Pauliaus II 1994 metais, pasišovė išsamiai aptarti Bažnyčios Afrikoje gyvenimo „šviesas“ ir „šešėlius“.

Buvo kalbėta apie Bažnyčios augimą, evangelizacijos vaisius, misionierių uolumą, tačiau taip pat sektų plitimą, religijos politizavimą, klero apsileidimą. Su optimizmu sveikintos demokratinės tendencijos, kultūrinės savivokos pabudimas, tačiau taip pat apgailestauta dėl despotiškų ir diktatūrinių režimų įsitvirtinimo. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje Afrikos kontinento situacija buvo stipriai dviprasmiška ir paradoksali, kaip tai iliustruoja apartheidinio režimo Pietų Afrikos Respublikoje pabaiga, beveik sutapusi su genocido Ruandoje pradžia. Šalia išskirtinio herojiškumo aktų netrūksta apgailėtino žmogiško skurdo.

Šios realybės apmąstymas pirmajame Vyskupų sinode Afrikai virto tokiais paskatinimais: vilties dėl Prisikėlusio Kristaus žadinimu; Bažnyčios kaip Dievo šeimos sampratos skleidimu ir stiprinimu; evangelizacijos kaip tuo pat metu dialogo, teisingumo, inkultūracijos, taikos suvokimu.

Nuo 1994 metų tiek Afrikoje, tiek Bažnyčioje Afrikoje įvyko daug pasikeitimų. Bažnyčia ne tik augo, bet ir stiprėjo. Patys afrikiečiai tapo misionieriškų kongregacijų lyderiais: tarybų nariais, patarėjais, vadovais. Dalinės bažnyčios įgijo didesnę ekonominę nepriklausomybę ir pakankamumą. Gerokai išplėtotos bažnytinės struktūros: nuo seminarijų iki universitetų ar amatų mokyklų. Jose dirba daugiau nei anksčiau afrikiečių, įgijusių pakankamą kvalifikaciją, tapusių vienos ar kitos srities ekspertais.

Tačiau tuo pat metu konstatuojama, kad Bažnyčia augo į pietus nuo Sacharos, o milžiniškose šiaurinėse teritorijose ji vos alsuoja. Daug kunigų ir vienuolių nėra ištikimi savo pašaukimui. Kai kuriose teritorijose būtina nauja evangelizacija, kuri atgaivintų išblėsusį tikėjimą. Bažnyčia Afrikoje praranda daug jaunų narių tiek dėl sektų ar naujų religinių judėjimų, tiek užsienyje, Europoje ar JAV, kur jie vietinėse katalikų bendruomenėse neranda sau vietos ir apleidžia katalikybę.
Bažnyčia Afrikoje susiduria su įvairiais procesais, kurie ją paliečia tiek išoriškai, tiek iš vidaus. Afrikoje netrūksta etninės nesantaikos. 1963 metais Afrikos lyderiai, pasitraukus valstybėms kolonizatorėms, nusprendė išlaikyti dirbtinai kolonizatorių suformuotas valstybių sienas. Kadangi šio padalijimo nelydėjo pakankamas nacionalinės vienybės jausmo augimas, etninis skirtingumas tapo ne turtingumo, o skilimo ir konflikto motyvu. Afrikai tebėra aktuali vergovė, naujosios vergovės formos. Vergovę Afrikos rytinėse pakrantėse pirmiausia išplėtojo arabų pasaulis, o vėliau europiečiai, jau visame žemyne. Šiandien priverstinę migraciją pakeitė savanoriška, kai dėl įvairių motyvų Afrikos sūnūs ir dukterys keliauja į Europą, Ameriką, Tolimuosius Rytus, patekdami į vergovines darbo sąlygas. Argi Bažnyčia gali būti abejinga jų likimui?

Afrikos valstybėms dar trūksta geros valdžios. Kol kas kontinente daug despotizmo, korupcijos, nepagarbos žmogaus teisėms, skaidrumo trūkumo, spaudos laisvės varžymo. Reikia klausti ar gali Bažnyčia padėti Afrikos vaikams atsakingai prisiimti politinę atsakomybę ir tapti lyderiais, dirbančiais visos bendruomenės, visos tautos, o ne paskirų interesų labui?

Gana akivaizdus ryšys tarp blogos valdžios ir blogos ekonomikos. Afrikos kontinentas yra turtingas, turi daugybę galimybių, tačiau yra paskendęs skurde, valstybės negali išsilaikyti be išorinės pagalbos, kuri tam kartui praverčia, tačiau tuo pat metu prisideda prie ankstesnių įsiskolinimų. Tuo pat metu žemyno turtingumu ir galimybėmis pasinaudoja tiek buvę kolonizatoriai, tiek naujos ekonominės sąjungos, naudingos Europos Sąjungai, Jungtinėms Amerikoms Valstijoms ar Japonijai. Pastaruoju metu sau vietos Afrikos rinkoje pradėjo ieškoti Kinija ir Indija. Todėl Bažnyčia per savo socialinę doktriną ne kartą prašė teisingų ir lygių ekonominių santykių užmezgimo ar įsiskolinimų anuliavimų.

Greta socialinio progreso Afrikoje plečiasi ir tokios neigiamos tendencijos kaip narkotikų bei ginklų prekyba, alkoholizmas. Tai destabilizuoja visuomenę, griauna žmonių, ypač jaunų gyvenimus. Taip Afrika praranda daug žmogiško potencialo, gal dar daugiau nei dėl migracijos ar ligų. Su narkotikų prekyba yra susijusi dabartinė politinė sumaištis Gvinėjoje Bisau ir Gvinėjoje. Narkotikų prekeivių keliama grėsmė pasiekė tokį mąstą, kad jų sutramdymui vargiai bepakanka kariuomenės. Karai, kuriuose pelnosi ginklų prekeiviai, vyksta Somalyje, Sudane, Nigeryje ir kai kuriuose Kongo Demokratinės Respublikos regionuose. Mažiausiai du iš jų vyksta dėl išorinio kišimosi. Vis tik, iš kitos pusės, vis daugiau karo nusikaltėlių yra sulaikoma, teisiama ir susilaukia teisingumo.

Bažnyčia Afrikoje sau yra nustačiusi sutaikymo ir susitaikymo misiją, kuri natūraliai išplaukia iš Bažnyčios, kaip Dievo šeimos ir visų žmonių, kaip Dievo vaikų, supratimo. Jei Bažnyčia yra „šeima“, kuri pripažįsta Dievo tėvystę, ji turi stengtis dėl darnių, teisingų ir taikių santykių tarp savo narių, kurie tikėjimo akimis yra broliai ir seserys. Jau padarytos žaizdos, įgytos nuoskaudos gali būti įveiktos tik per susitaikymą, kitaip bus pasukta prievartos ir neapykantos keliu. Tad susitaikymo ir sutaikymo misija nėra nei abstrakti, nei romantiška, nei lengva. Priešingai, labai konkreti, sunki, realistiška ir reikalinga. Susitaikymo arba konflikto alternatyva galioja ne tik Bažnyčios, bet ir visos žmonijos šeimos nariams. (rk)