Rugsėjo 30 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius minės Šventojo Rašto vertėją, ketvirtojo
amžiaus pabaigoje ir penktojo pradžioje gyvenusį šventąjį Jeronimą.
Šia proga
primename keletą popiežiaus Benedikto XVI minčių apie šį šventąjį, iš prieš dvejus
metus Jeronimo asmenybei ir darbams skirtos bendrosios audiencijos katechezės.
Jeronimas
gimė Dalmatijoje apie 347 metus. Namuose gavęs gerą išsilavinimą, tobulintis buvo
pasiųstas į Romą. 366 metais priėmė krikštą. Krikščioniško tobulumo siekė asketų bendruomenėse
Italijoje ir vėliau dabartinėje Sirijoje. Studijavo graikų ir hebrajų kalbas. 382
metais parvyko į Romą ir buvo pakviestas dirbti popiežiaus Damazo sekretoriumi ir
patarėju. Būtent šis popiežius paskatino Jeronimą imtis Šventojo Rašo vertimo. Po
Damazo mirties 385 metais, Jeronimas išvyko į Šventąją Žemę. Aplankė taip ir Egiptą
– krikščioniškosios vienuolystės lopšį. Galiausiai apsigyveno Betliejuje. Mirė 419
arba 420 metais vienuolyno celėje prie pat Jėzaus gimimo grotos.
Jeronimas
atliko didelį darbą, svarbų visai lotyniškai Vakarų krikščionių tradicijai. Remdamasis
originaliais graikiškais ir hebrajiškais tekstais, o taip pat vėlesniais vertimais,
jis pirmiausia parengė naują keturių Evangelijų vertimą, paskui Psalmyno, po to –
didelės dalies Senojo Testamento. Pasitelkęs į pagalbą keletą bendradarbių, Jeronimas
parengė Vulgatą – oficialųjį Šventojo Rašto vertimą į lotynų kalbą. Vėliau oficialiu
vertimu Vulgatą pasirinko taip pat ir Tridento susirinkimas. Šiek tiek peržiūrėtas
Jeronimo Vulgatos tekstas ir šiandien laikomas oficialiu Šventojo Rašto lotynišku
variantu.
Ko mes galime pasimokyti iš šv. Jeronimo? Man atrodo, - kalbėjo prieš
dvejus metus Benediktas XVI, - visų pirma meilės Dievo Žodžiui ir Šventajam Raštui.
Šv. Jeronimas sako: „Kas nėra susipažinęs su Šventuoju Raštu, tas nepažįsta ir Kristaus“.
Dėl to labai svarbu, kad kiekvienas krikščionis palaikytų gyvą ryšį ir asmeninį dialogą
su Šventajame Rašte mums duotu Dievo Žodžiu. Šitam dialogui būtinos dvi plotmės. Pirmiausia
jis turi būti asmeniškas dialogas, nes Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų ir kiekvienam
turi ką pasakyti. Šventąjį Raštą turime skaityti ne kaip praeityje užrašytą žodį,
bet kaip mums skirtą Dievo Žodį ir stengtis suprasti ką Viešpats mums nori pasakyti.
Tačiau, idant nenugrimztume į individualizmą, visuomet turime atsiminti, jog Dievo
Žodis yra duotas tam, kad jis kurtų bendruomenę, kad vienytų mus, keliaujančius link
Dievo. Dievo Žodis visuomet yra asmeniškas, bet kartu jis kuria bendruomenę, kuria
Bažnyčią. Dėl to turime jį skaityti kartu su gyva Bažnyčia. Svarbiausia Dievo Žodžio
skaitymo ir klausymosi vieta yra liturgija, kurioje garbindami Dievą Žodyje ir Eucharistijoje,
priimami jį į savo gyvenimus. Taip pat negalime niekados užmiršti,- kalbėjo Popiežius,-
jog Dievo Žodis peržengia laiko ribas. Žmonių nuomonės keičiasi. Kas šiandien atrodo
nauja, rytoj bus pasenę. Tačiau Dievo Žodis yra amžino gyvenimo Žodis; jame glūdi
amžinybė. Priimdami į savo širdis Dievo Žodį, mes priimame amžinybę, priimame amžinąjį
gyvenimą. (jm)