Nors ir čekų spauda popiežiaus vizitą įvardina kaip vieną iš svarbiausių metų įvykių,
tačiau visuomenės apklausos rodo žmonių abejingumą. Vos penki procentai apklaustųjų
teigia esą patenkinti popiežiaus vizitu į šalį. Spaudoje prisimenama popiežiaus Jono
Pauliaus II pirmasis vizitas 1990 metais, kai susilaukė didelio susidomėjimo. Taip
pat ir kiti popiežiaus Jono Pauliaus II 1995 ir 1997 metų vizitai susilaukė didelio
dėmesio ne tik tikinčiųjų tarpe. Anot Prahos vyskupo augziliaro Vaclav Maly, Čekijos
Bažnyčia naiviai tikėjo, jog su laisvės atėjimu žmonės daugiau vietos skirs vertybėms,
pripildys bažnyčias. Tuo tarpu kard. Miloslav Vlk teigia, kad žlugus komunizmui pradėtas
ekonomikos pertvarkymas buvo daromas be vertybių pagrindo, o šiandien turime korupciją
ir trūksta tikros demokratijos.
Dar prieš atvykstant popiežiui Benediktui XVI
į Čekiją, dienraštis „Mala Fronta Dnes“ pirmajame puslapyje sveikino popiežių atvykstantį
į ateistų žemę. Pasak apaštalinio nuncijus Prahoje arkivyskupo Diego Causero, nors
šalyje dauguma žmonių yra netikintys, tačiau Čekija turi gilias krikščioniškas šalis.
Tai liudija vien tai, kad dvi nacionalinės šventės yra skirtos šventiesiems. Liepos
5 d. Čekijoje yra minimi šventieji Kirilas ir Metodijus, o rugsėjo 28 d. – šv. Vaclovas.
Be kita ko, Čekijoje aktyviai veikia jaunimo evangelizacinės grupės, bendruomenės
ir judėjimai, kurie veikia su apaštaline dvasia ir vadovaujasi Dievo Žodžiu, o krikščionys
pasauliečiai, vadovaujami vyskupų, kunigų ir vienuolių, yra pasiruošę aktyviai veikti
savo aplinkoje. Tad Šventasis Tėvas atvyko į Čekiją kaip Kristaus misionierius susitikti
su maža, bet ištikima, Bažnyčia, sužeista, bet augančia, kurią reikia išmintingai
ir tėviškai sustiprinti. Nuncijus taip pat primena, kad dar nesenai Bažnyčia turėjo
kęsti žiaurumus, kad komunistinio režimo paliktos problemos dar ir šiandien lieka
išspręstos. Reikia nugalėti išankstinius neigiamus nusistatymus Bažnyčios atžvilgiu.
Galiausiai nuncijus mano, kad Bažnyčia ir Čekija eis į priekį kartu arba kartu silpnės.
Kristus neatima nieko iš žmogaus, bet jį praturtina ir suteikia jo gyvenimui pilnatvę.
Dievo nebuvimas tuo pačiu yra ir žmogiškumo nebuvimas. (kl)