XXVI eilinis sekmadienis

Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“.

„Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta. (Mk 9,38-43.45.47-48)

NETRUKDYTI DIEVUI, Mons. Adolfas Grušas

Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Viešpats Jėzus aiškiai pasakė savo mokiniams, kad jų tarpusavio santykiai, jų elgesys neturi būti remiamas pasaulio priimta logika.

Jei normalu, kad darbe, sporte, politikoje siekiama sėkmės, pirmavimo, kartais net nustumiant kitus, ši, apaštalo Jokūbo žodžiais tariant, viduje gimstanti prievarta nėra priimtina brolių krikščionių tarpe.

Normalu tikėtis sėkmės ir atlyginimo, aplenkiant kitus, tačiau evangeliška žmonių tarpusavio santykius iškelti aukščiau visko.

Normalu, kad taip pat ir Bažnyčioje giname mažas privilegijas, tačiau evangeliška pasirinkti tarnystę broliams tiesoje ir nusižeminime.

Normalu bėgti nuo kančios ir kryžiaus, tačiau evangeliška yra matyti, kaip kartais kančia tampa neišvengiama priemone paliudyti meilę…

„Jis nepriklauso mums“,- šią frazę ne kartą yra tekę girdėti konkrečiose vietovėse, politinėje aplinkoje, draugijose, susitelkusiose vienam ar kitam tikslui. Gaila, tačiau tokie pat žodžiai nuskamba ir Viešpaties Jėzaus mokinių bendruomenėse.

Reikia pripažinti, kad nesugebėjimas priimti kitaip mąstančių atneša nemažai skausmo ir pasidalijimo. Galbūt tai ir nenoras nugalėti savus įpročius, kai į naujai atvykusį žmogų žiūrima įtariai vien todėl, kad jis priklauso kitai tautybei, ar nesusikalbame su savo namiškiais tik todėl, kad jie laikosi kitų politinių įsitikinimų.

Žinoma, žmogus nori išsiskirti iš minios, būti pastebėtas ir įvertintas. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje jaučiamės, tarsi nebūtume nieko verti, atrodo, kad esame tik skaičius statistikoje, mažas kablelis pasaulio istorijoje, todėl ir stengiamės išsiskirti iš kitų.

Šis teisėtas troškimas, kuris gali ir turi būti palaikytas bendruomenėse ir kuris tampa pasididžiavimu, parapijos ir jos aplinkos istorija, išryškinantis šeimos jausmą, kai jaučiamės džiugiai priimami savo brolių, lengvai gali pavirsti tam tikra sekta krikščionių bendruomenės viduje, prieštaraujančia Evangelijai.

Paskutiniais dešimtmečiais, veikiant Šventajai Dvasiai, katalikų Bažnyčioje kilo daug naujų tikėjimo patirčių. Įvairūs judėjimai ir asociacijos sugebėjo geriau ir plačiau suvokti tai, kas jau buvo didžiulėje, tačiau kartais kiek ir nuobodžioje parapijų patirtyje. Stipri charizmatinė šių grupių patirtis, pasinėrimas į apmąstymą ir konkretūs įsipareigojimai, klusnumas dvasinei intuicijai padėjo joms peržengti parapijų ribas. Iš tiesų galima tai laikyti Viešpaties dovana savo Bažnyčiai, tačiau, kaip ir kiekviena dovana, ji turi paklusti Evangelijos logikai.

Ne kartą yra tekę matyti parapijas, kuriose patys uoliausieji atsivertėliai sukuria savo, jų nuomone, elitines grupeles pačioje Bažnyčioje, pamaldžius žmones, kurie savo atsivertimo patirtį pradeda klaidingai laikyti vieninteliu būdu teisingai išgyventi krikščionybę. Jiems niekaip nepavyksta suvokti, kad visa, kas yra Bažnyčioje yra Dievo dovana, ir Viešpats visus vienodai myli.

Nemokėti priimti tų sėklų, kurias Dievas pasėja to nesuvokiančių ar vadinančių save netikinčiais žmonių širdyse būtų didelis papiktinimas, tačiau nė kiek ne mažesnis papiktinimas kyla ir tada, kai pasiduodame minčiai, jog mūsų patirtis yra vienintelė teisinga, ir jai privalo paklusti kiekvienas. Bet koks pasidalijimas tarp krikščionių yra papiktinimas, trukdantis atskleisti tikėjimo šviesą tiems, kurie jos trokšta.

Sakyčiau, kad visiems mums, nežiūrint, kokiam judėjimui ar kokiai grupelei bepriklausytume, reikia šiek tiek daugiau evangelinio giedrumo, suvokiant, kad pasaulį atverčia ir gelbsti vien Dievas. Daugiausia, ką galime padaryti mes, - tai netrukdyti Jam...